Sugrįžimas. Burtininkai-5

Senoji Nėja žinojo, kad šiąnakt mirs. Giltinės ji nebijojo. Žinojo: užmigs ir nebeprisikels. Bet kas bus su jos Vairute? Ji nugyveno gražų amželį. Gerokai daugiau nei šimtą metų. Neturėjo kuo skųstis. Ją gerbė, net prisibijojo. Žinojo viską ir apie visus. Galėjo padėti, bet galėjo ir pakenkti. Buvo jau beveik šimtametė, kai vieną rytmetį ją pažadino kūdikio verksmas. Tai buvo mergytė, jos Vairutė. Senoji taip ir nesužinojo iš kur ji ir kieno. Buvo atjoję Ordino kariai.
    • Bus gydytoja, - pasakė jauna žaliaakė ragana. – Gali ją pasilikti, jei nori.
O šiąnakt Nėja mirs. Tačiau senoji jautė, kad prieš mirtį dar turi kažką nuveikti. Sėdėjo ir žiūrėjo į krosnyje ūžiančią ugnį. Paskaudo akys, ėmė ašaroti. Staiga viena žarija šoktelėjo lyg gyva ir nusirito į malkų krūvą. Šioji tuoj pat užsiliepsnojo. Norėjo užgesinti, bet neturėjo jėgų. Tik žiūrėjo žiūrėjo… Kol iš ugnies išniro moteris su kūdikiu ant rankų.
    • Tegul Praamžis būna tau gailestingas, Nėja.
    • Dėkui… - išspaudė ši. – Ar… ar tai tu, dievaite Gabija?
    • Aš. atėjau prašyti tavo pagalvos.
    • Vaje! O ką aš galiu? Šiąnakt mirsiu…
    • Žinau. Bet yra Vairė. Atnešiau jai savo dukrą…
Kai vakarop Vairė grįžo namo, Nėją rado su kūdikiu ant rankų.
    • Kas gi čia, mamut? – nustebo.
    • Sėsk, dukrele. Reikia pasikalbėti.
Vairė įsitaisė šalia senosios. Ši neskubėdama pradėjo:
    • Šiąnakt aš mirsiu.
    • Mamut…
    • Deivė Gabija liepė mergaitę saugot. Nuo laumių. Sakė: tai jos duktė. Mergytę liepė Gabija šaukti. Kai ateis metas, sakė, žinosi ką daryti.
Paskui ilgai sėdėjo palei krosnį. Tylėdamos.


Ragana meiliai žiūrėjo į mažą padarėlį šlitinėjantį po trobą. Vaikas kaip vaikas. Tik tos rudos akys nevaikiškai rimtos ir protingos.
Po penkių dienų Gabijai sukaks vieneri. Tada bus galima šiek tiek atsipalaiduoti. O visus tuos metus turėjo saugoti ją nuo laumių, kurios zujo aplink lyg uodegon kirptos. Suįžūlėjo tiek, kad net dieną žmonėms ėmė rodytis. O dar liko keturios dienos ir penkios naktys. Tik tiek. Bet širdis buvo nerami. Laumių Laumė gudri: turi vieną kartą suvokti kur vaikas. Kas bus, jei ji ateis?
Vairė pasilenkė prie ugnies, kurią dabar kūreno žiemą vasarą, neleisdama žarijoms išblėsti net naktį, ir sušnabždėjo:
    • Deive Gabija, Ugnies motina, neleisk pražūti savo vaikui. Apsaugok ją. Padėk man.
Ugnis linksmai spragtelėjo tartum atsakydama.
Artinosi vakaras. Vairė nusprendė, kad nemiegos ir šiąnakt. Taip neramu, taip neramu… Kai mažoji užmigo, susinešė žoleles ir ėmė trinti miltelius, virti nuovirus. Besidarbuojant nepastebimai atėjo vidurnaktis. O raganą apėmė baisus stingulys. Sėdėjo tarsi miegodama atmerktom akim. Ir su siaubu žiūrėjo į duris. Štai ji, toji akimirka.
Laumių Laumė įlėkė pro duris ir puolė prie lovelės. Ji buvo baisi. Ilgai puoselėtas grožis dingo lyg vėjo nupūstas. Plaukai nušiurę, veidas išvagotas raukšlių, nagai ilgi, purvinos panagės, rūbai suglamžyti.
Vairė vis dar sėdėjo sustingusi. Tik bejėgiškos ašaros ritosi skruostais. Laumių Laumė dėbsojo į Gabiją. Mergaitė pabudo. Ji neverkė. Jos akys buvo piktos. Tuo metu ragana pajuto deginantį skausmą alkūnėje. Nuvirto ant stalo stovinti žvakė ir, pradeginusi bliuzelę, kibo į kūną. Nuo skausmo ragana pašoko ir puolė prie vaiko. Ji nustūmė laumę ir pasiruošė gintis.
Laumė, nustebinta tokio akibrokšto, atšlijo ir pratrūko:
    • Na ir ką?! Kausies su manim? Tu – niekinga ragana! Nėr ko tau nė lygintis su manim! Tu esi tik žmogus! O aš… aš!..
    • O tu – tik laumė! – drąsiai atrėžė jaunoji ragana.
    • Vis vien aš tą mergiščią nusmaugsiu! – sustūgo Laumių Laumė. – Paskui kas bus – tebūnie! Tu man ne priešininkė! Ką gi man padarysi?
Ragana tikrai nežinojo ko griebtis. Paskui, kažkokios jėgos vedama, ištiesė ranką, griebė saują žarijų ir žėrė laumei į akis. Toji sustūgo nesavu balsu ir išgriuvo laukan. Vairė susmuko šalia lovelės ir pravirko. Kiek aprimusi apžiūrėjo rankas. Jos nebuvo apdegusios. Tada atsistojo, surinko nuo grindų žarijas ir supylė krosnin. Išėjo į tvartą, sugavo baltą gaidį ir čekštelėjo jam galvą. Privarvinusi dubenėlį kraujo, grįžo trobon ir šliūkštelėjo į ugnį. Ugnis dėkingai pliūptelėjo ir ramiai ruseno toliau.
Kitą rytą pasiėmė mergaitę ir iškeliavo.