Ruduo karalystėje 2

Nusivalęs nuo veido rudenio miglą tirštą
renku ne grybus, o išbarstytas žvaigždes.
Ant Žemės jos virto į aštrų, blizgų žvirgždą,
o aš mintimis klajoju po miestelių aikštes.

Išgirdęs kaip Žemės ašis nesutepta girgžda,
noriu ją kiaulės taukais vietoj alyvos sutepti.
Dėl to senis inkvizitorius bejėgiškai niršta
ir ketina mane su eretikais ant laužo iškepti.

Bet tada kaimynas diktatorius staiga miršta
ilgokai rodęs pasauliui vieną vidurinį pirštą...
O aš nusileidęs į pačią giliausią politikos irštvą
bandau iš ten traukti beveik mirusią Lietuvą.