Sugrįžimas. Burtininkai-3

Eigulio sodyba nebuvo svetinga. Giliai pušyne stovėjo kaip tvirtovė. Gerai suręstą, dar Kurtės prosenelio statytą trobą, juosė aukšta nusmailintų rąstų tvora. Ją surentė Kurtės senelis Daugas, kuris buvo visai nepanašus į savo tėvą. Šyras linksmas, draugiškas ir malonus žmogus. Mylėjo savo žmoną ir sūnų. Mylėjo mišką, kaimą ir jo gyventojus. Bėdai ištikus visi bėgdavo pagalbos pas eigulį.
Deja, sūnus Daugas atsigimė nežinia į ką. Nuo pat vaikystės vienintelė vieta, kur jis jausdavosi gerai, buvo miškas. Žmonės visaip kalbėjo, matydami koks piktas, pavydus ir pilnas neapykantos yra Daugas. Vieni sakė, kad deivė Laimė nusigręžė nuo Šyro. Kiti, kad deivė Milda pamiršo kūdikiui į širdį meilės kibirkštėlę įdėti. Treti porino, kad laumės bus kūdikį apkeitę.
Bet buvo taip kaip buvo. Šyras kentėjo dėl tokio sūnaus būdo. Gerumu, švelnumu ir meile bandė jį pakeisti. Tik niekas negelbėjo. Ir nuo tos kartos šeimą ėmė persekioti nelaimės. Šyrą sudraskė lokys, kai Daugui tebuvo dešimt. Motina pasimirė, kai jam sukako aštuoniolika. Būdamas devyniolikos vedė Asmutą, kuriai tebuvo dvidešimt, kai mirė gimdydama. Sūnus Išas visu kuo panėšėjo į tėvą. Gyveno atsiskyrę nuo viso pasaulio, nekęsdami jo visomis sielos išgalėmis. Sūnui buvo dvidešimt, kai Daugą nei iš šio, nei iš to užpuolė savas šuo ir perkando gerklę. Išas šunį nušovė ir kurį laiką gyveno vienas. Kai jam stuktelėjo trisdešimt, vedė Irę iš Gruodžių. Mergina tebuvo dvidešimties. Jauna ir daili. Ir verta geresnio likimo. Tačiau tėvai – neturtingi, o Išas – eigulys. Visi gi žino, kad kam jau kam, o eiguliui duonos niekada nepristigs. Taigi, merginos protestų niekas neklausė. Neklausė tėvai ir kaimynų, nė raganos Rašos. Negaila jiems buvo ir dukters meilės jaunam kaimynų sūnui Rybiui. Anas buvo neturtingas. Ir tėvai manė dukteriai darą gerą darbą, ištekindami už tokio vyro kaip Išas.
Būdama dvidešimt ketverių Irė pagimdė dukterį Kurtę. Išas, nors ir nerodė didelės meilės žmonai, tačiau ligi tol su žmona elgėsi visai pakenčiamai. Bet gimus mergaitei jis, atrodo, negalėjo atleisti žmonai. Tapo dar piktesnis ir priekabesnis. Irė niekaip neįtikdavo nei maisto paruošti, nei rūbo pasiūti, nei gyvulių apeiti. Dukters eigulys visai nemylėjo. Toji, kai tik ėmė šį tą suvokti, lįsdavo į kokį kampą kuo toliau nuo tėvo, kad tik nesimaišytų po akim. Irė gi darėsi vis tylesnė ir keistesnė. O po poros metų ėmė kalbėti. Kalbėjo be perstojo ir apie viską. Aišku buvo, kad ji sunkiai susivokia. Trumpiau tariant, Irė ėmė nusišnekėti. Tiesa, namus ir dukrą prižiūrėjo kaip ir anksčiau. Tik per miegus dažnai blaškydavosi, šūkavo kažką. Vyras, nors žmonos sveikata jam mažai rūpėjo, visgi pakvietė raganą Rašą. Toji apžiūrėjo ligonę, pasiklausė jos kalbų, davė žolelių ir liepė nuovirais girdyti. O išeidama pridūrė:
    • Eiguly, aš negaliu tai moteriškei padėti. Turi kviestis burtininko.
Išas ilgai svarstė. Raganos nuovirai padėjo tiek, kad žmona nesiblaškydavo per miegus. Eiguliui nebuvo gaila pinigų, kurių būtų užsiprašęs burtininkas. Tačiau, kol jis galvojo, užgriuvo žiema. Tais metais buvo ypač atšiauri. Kai spalio pabaigoj spustelėjo šaltukas, o lapkričio pradžioj užsnigo, tai oras taip ir nebepasitaisė. Užpustė visus kelius, tvoros poškėjo nuo šalčio. Keliauti be reikalo nebuvo verta. Ir Išas nusprendė, kad reikalas neskubus. Žmona gi dar nemiršta. Tik nusikalba. Jau kurį laiką vyrą šaukė Rybiu, o į dukterį žiūrėjo kaip į svetimą vaiką. Bet šiaip dirbo visus darbus. Niekuo nesiskundė.
Tačiau pavasario nebesulaukė. Metų pradžioje atgulė ir neatsikėlė.