Sugrįžimas. Burtininkai-2

• Man tai nepatinka, - atsiduso Praamžis.
Jis sėdėjo prie rūmų lango ir gliaudė riešutus.
    • Žinau, brangusis, - atsiliepė Žemyna. – Bet Miškinis peržengė visas ribas.
    • Na, ir kas? – Praamžis pakėlė balsą. – Tik pamanyk: peržengė ribas… Na ir tegu sau!
    • Bet gi, mielasis…
    • Na ką?! Ką?! – Praamžis išmetė lukštus pro langą ir vėl griebė saują riešutų. – Tai mano klaida! Leisti atsirasti tiems padarams vėl… Vienos bėdos per juos! Amžinai viskuo nepatenkinti. O jau jų prašymai… Ir dabar dar veltis į jų gelbėjimą?
    • Tu gi manęs nesiklausai! – po akimirkos užbaubė Praamžis. – Kas gi čia? Koks gi aš vyriausias dievas, jei manęs nė pati negerbia?!
    • Nepyk, Praamži. Tiesiog galvojau…
    • Tiek to, - numetė negliaudytus riešutus. – Einam. Ten jau visi susirinko.
Menė buvo paruošta Didžiajai dievų sueigai.
Perkūnas sėdėjo susimąstęs, kedendamas savo vešlią juodą barzdą. Jis visą laiką kažką murmėjo sau po nosim. Šalia sėdintis Patrimpas žvalgėsi į jaunesniųjų deivių būrelį ir šypsojosi. Užtat Pikuolis kėpsojo juodas kaip debesis. Gyvumo jam neteikė nė kraujo spalvos apsiaustas. Jo žmona Nijolė stovėjo deivių Valdytojų būrelyje ir linksmai juokėsi iš Gadintojos plepalų.
Atsivėrė durys: įėjo bičių dievų pora Bubilas ir Austėja. Paskui juos išdidžiai žengė ugnies deivė Gabija bei karo dievai Kovas ir Junda. Dar atvyko Bangpūtys su savo svita. Upinis, Divytis, Jūratė ir Jumpyra linksmai klegėjo, nekreipdami dėmesio į kitus. Staiga visi pritilo. Į menę įžengė vėlių deivė Veliona su maro mergelių diedievaičių pulkeliu. Niūriosios moterys patraukė prie Pikuolio ir ėmė apie kažką šnabždėtis. Šis pažaliavo dar labiau. Tačiau į menę įžengė Vėjų Motina, apsupta pulkelio sūnų. Ir vėl kilo šurmulys, nes Vėjų Motinos sūnūs buvo judrūs ir linksmi, mokėjo kiekvienam pasakyti tai, ką anas norėjo išgirsti. Taip pamažu susirinko visi. Paskutiniai atėjo meilės deivė Milda ir sveikatos sergėtojas Aušautas.
Galiausiai pro didžiąsias menės duris įžengė Praamžis su Dievų Motina po ranka.
    • Mano dukros ir sūnūs, - prabilo Praamžis, - malonu jus visus matyti. Gaila tik, kad reikalas toks… hm… bjaurus. Bet Dievų Motina apie tai daugiau išmano.
    • Mano vaikai, - kreipėsi Žemyna tyliu lygiu balsu. – Nenoriu jūsų gąsdinti, bet mums iškilo grėsmė. Miškinis vėl maištauja. Šįkart jis slapčia į Žemę pasiuntė savo sūnų.
    • Kad jį kur! – burbtelėjo Perkūnas. – Iš proto išsikraustė senis, ne kitaip.
    • Tik vakar buvau sušaukusi Didžiąją dvasių sueigą. Paaiškėjo, kad laumės čia irgi nagus prikišusios. Ir štai jau beveik dveji metai kai gimė Ąžuolas. Todėl Praamžis ir aš nusprendėme: Gabija pasiųs į Žemę savo dukterį.
Čia labai nemandagiai įsiterpė deivė Verpiančioji:
    • O Praamži! Aš nesuverpiau jam siūlo, tai jo lyg ir nėra. Tai reiškia…
    • Tai reiškia, - įsiterpė Kovas, - kad jis ir mirti nemirs. Ir yra tik vienas būdas tą reikalą sutvarkyti. Labai senas ir labai patikimas būdas.
    • Na jau! – purkštelėjo Gabija. – Gal nori pasakyti, kad mano dukra turės kalaviju mojuoti?
    • Reikės ir mojuos! – palaikė brolį Junda. – Didelio čia daikto.
    • Tai taip, tau, žinoma, nieko tokio! Betgi mano duktė…
    • Ša! – sugriaudėjo Praamžis. – Įsijautėt!
Šurmulys tuojau liovėsi.
    • O jūs ką pasakysite? – kreipėsi į sūnus. – Perkūne, tark žodį.
Perkūnas sunkiai atsistojo, pasitaisė žalią apsiaustą ir sugriaudėjo:
    • Tėve, žmonės dabar nebe tie. Nedaug kas tave prisimena, o aukas aukojančių beveik visai neliko. Aš vis galvoju, ar verta stengtis.
Tada pašoko Patrimpas:
    • Ach, tėve! Kad tu žinotum, kokie nuostabūs žmonės! Jie tokie gražūs ir geri, kai augina duoną ir gėles. Jie myli savo žemę ir savo brolius. Jie taip trokšta gyventi! Negali, tėve, palikti jų bėdoje!
O Pikuolis tebesėdėjo ir atsistojo tik žmonos kumštelėtas.
    • Tėve, mano dukterys diedievaitės atvyko įsiutusios. Prieš mėnesį Miškinis joms pasiūlė Irakių girią už tai, kad užleistų marą.
    • Na ir juokeliai! – pasipiktino Aušautas.
Pikuolis atsikrenkštė ir tęsė toliau:
    • Nesakysiu, kad myliu žmones. Geriau, kai jie mirę. Bet nejaučiu jiems neapykantos. Aš neprieštarausiu jokiam tavo sprendimui.
Praamžis pasisuko į žmoną:
    • Tai ką, Dievų Motin? Kam atiduosim Gabijos dukrą?