Sugrįžimas. Burtininkai-1

Šalta mėnulio pilnatis liejo sidabrą ant nurimusio vasaros miško. Tamsūs šešėliai alsavo gyvybe, skleisdami neaiškų murmesį, bruzdesį, dūsavimą... Skelbdamas vidurnaktį ūbavo apuokas. Rinkosi Didžioji dvasių sueiga.
Velniai, atskubėję pirmieji, įkūrė laužą. Būriavosi lengvos ir grakščios vandens dvasios. Toliau nuo laužo spietėsi žali, maurais apaugę seniai iš pelkių. Klegėjo žavūs jaunikaičiai iš miškelių, kuriuose gyveno, žalios mergelės iš pievų ir laukymėlių, pasidabinusios nevystančių žiedų vainikais. Kerėpliškos kalnų ir kalvelių dvasios kėpsojo po ąžuolu nejudėdamos. Žvitrūs maži gumbeliai – bezdukai ir kaukučiai – ridinėjosi aplink ir painiojosi po kojų, keldami daug triukšmo ir maišaties. Sudundėjo žemė ir laukymėn šuoliais įlėkė laumių būrys. Bezdukai ir kaukučiai pabiro į šalis lyg žvirbliai, gailiai ciepsėdami ar piktai čirkšdami. Laumės nušoko nuo žirgų ir pavarė juos į mišką. Tada ėmė piktai purtyti nuo savęs mažuosius įkyruolius, kurie kerštaudami aplipo jas kekėmis. Vandens dvasių būrelyje pasigirdo garsus prunkštimas. Bet juokeliai liovėsi, kai į laukymę įžengė senosios laumės. Atšiaurūs veidai, kaukšinčios iltys ir geležiniai nagai tučtuojau nuramino linksmuolius. Tik mažieji išdaigininkai puolė joms į kudlas. Ir tos purtėsi, draskėsi lyg blusų apnikti šunys.
Ąžuolo viršūnėje vėl ūktelėjo apuokas. Laukymė nuščiuvo. Sidabriniu mėnulio taku žengė dievų motina Žemyna.
    • Telaimina jus visus Praamžis.
    • Būk pasveikinta, motina Žemyna. Tesaugo Praamžis ir tave, - atsiliepė balsų choras.
O po akimirkos Didžioji dvasių sueiga virė tarytum skruzdėlynas. Galybė miško, laukų, vandens dvasių buvo įžeistos, pasipiktinę, sunerimę. Net Žemyna neslėpė savo susierzinimo. Galiausiai Žemynai pavyko visus nuraminti ir ji ėmė šauktis Amžinųjų.
    • Žeme, Motina šventoji. Ore, kuris esi mūsų Tėvas. Ugnie, nuostabioji mūsų sese. Vandenie, mūsų broli. O Žeme, Ore, Vandenie ir Ugnie padėkite mums.
Visi susirinkusieji ėmė skanduoti:
    • Ateik… ateik… ateik… Iš žemės gelmių – mūsų stiprybe. Nuo vėjo sparnų – mūsų lengvume. Iš upės tėkmės – mūsų tyrume. Iš laužo liepsnos – mūsų gyvybe. Ateik… ateik… ateik…
Žemė pasišiaušė bangomis tarsi jūra. Šventojo ąžuolyno medžiai šokinėjo lyg skiedros, siūbavo į visas puses, gūdžiai traškėjo šakos. Dangų aptraukė nežinia iš kur atsidanginę debesys. Pliūptelėjo vandens srautas. Atūžė vėjo sūkurys, lenkdamas medžius ligi žemės, blaškydamas į šalis iš dangaus kliokiantį srautą. Ir viso to aukščiausias taškas – žaibo trenksmas. Taip atėjo Amžinieji.
Dvasios pabiro į šalis, pagarbiai šnabždėdamos. Prie laužo paliko tik Žemyna ir Amžinieji. Žemės sūnus Molis, panašus į beformį lokį, spigino rubinų akimis, sunkiai šnarpštė ir šnopavo lyg nuvarytas arklys. Lengvabūdis gražuolis Oro sūnus Vėjūnas šalia drambloto Molio atrodė lyg rūko debesėlis. Už jų nugarų gražuolė Vandens dukra Verdenė tviskėjo visais savo deimantais, per kuriuos nepaliaujamai sruvo vanduo. Šiek tiek atokiau, ką tik išžengusi iš laužo, grakšti ir išdidi stovėjo juodaplaukė Ugnies dukra Liepsnelė.
Į priekį žengė Laumių Laumė ir, išdidžiai linktelėjusi Žemynai bei Amžiniesiems, prabilo:
    • Vasaros naktis – trumpa. O mums, laumėms, švintant – pats darbymetis. Mūsų brolis Miškinis, pykčio, neapykantos ir didybės vedamas, žengė žingsnį link sunaikinimo. Jis, norėdamas apsaugoti savo miškus, nusprendė sunaikinti visą žmoniją. Jį reikia sustabdyti. Jis paleido į pasaulį savo sūnų Ąžuolą. Slėpė kūdikį. Bet, kai kūdikiui sukanka vieneri, jį aplanko Laumė, kad pamatytų jo likimą. Ir aš pamačiau. Vaiko siela juodesnė už varno sparną. Jis atėjo naikinti!
Kilo neįsivaizduojamas triukšmas. Tiesą pasakius, laumės buvo viliokės ir klastūnės. Todėl niekas iš čia susirinkusių nebūtų galėjęs prisiekti, kad jos nesusiuostė su Miškiniu. Kol visi neramiai svarstė išgirstą naujieną, laumės atsivedė žirgus. Žirgai prunkštė ir neramiai trypė kojomis, keldami dar didesnį triukšmą ir sumaištį.
Pirmas nemaloniu gergždžiančiu balsu prakalbo Molis:
    • Mano sesuo Laumių Laumė kalbėjo teisingai. Per amžius Miškinis keldavo maištus ir regzdavo sąmokslus. Tačiau Ąžuolas… To jau per daug! Bet, sese, pasakyk mums, kodėl tu, jau prieš gerus metus sužinojusi apie neteisėtą Miškinio sūnų, pranešei mums tik dabar?
    • Aš neturėjau laiko, - tyliai pasakė Laumių Laumė, bet neatrodė, kad gailėtųsi ar teisintųsi.
    • Tai taip… laiko ji neturėjo… jai neskubu… ji niekada niekur nespėja… darbštuolė… - nuvilnijo per minią.
    • Meluoja! Meluoja! – suciepsėjo kažkas Didžiojo ąžuolo šakose ir plumptelėjo Žemynai sterblėn.
    • Čia dabar kas?! – nepatenkinta susiraukė Laumių Laumė.
Žemyna sugriebė tą kažką ir iškėlė ant delno. Tai buvo kaukutis. Atsidūręs visiems po akių, jis ėmė berti greitakalbe net pasišokinėdamas:
    • Aš… čia aš sakau! Aš! Mano vardas Bruzdulis! Aš gyvenu… gyvenau pas senį eigulį Spygliuko pušyne. Na, tam, kur netoli Juodojo eglyno… Gera buvo gyventi! Jie… Na, eigulys ir jo duktė Kurtė – keistoki žmonės… Su niekuo nebendrauja. Šunų visą gaują laiko. Bet man kas? Aš šunų nebijau! O kad svetimi nesitrainioja, tai man patinka… Ir taip gera, taip ramu buvo! Kurtė, saugok ją Praamži, negraži ir keistuolė. Bet mane mylėjo… Aš su ja nuo vaikystės žaisdavau. Būdavo…
    • Gal gali trumpiau! – šūktelėjo kažkas.
Bruzdulis trumpam nutilo. O tada sutratėjo dar greičiau:
    • Aš ir taip… aš trumpai… aš… Nepertraukinėkit manęs! Aš… aš… aš!
    • Tu! Tu! Tu! – pašaipiai burbtelėjo Vėjūnas. – Ar nesusikaupsi kartą? Kuo kaltini Laumių Laumę?
    • Aaa… Jūs apie tai. Na, senis eigulys miške rado sužeistą, visai nusilpusį jaunikaitį. Ir parnešė trobon. Kurtė prie to jaunikaičio kad prisvilo. Ji, žinotumėt, negraži. Ir visi sako, kad priekvailė. Tik aš žinau, kad ne. Pagyventumėt kaip ji, patys priekvailiais taptumėt. Ji, kad žinotumėt…
    • Ar nenutilsi, kvaily! – riktelėjo Laumių Laumė, žaibuodama akimis. – Mane melage apšaukei! Mali niekus.
    • Va ir ne niekus! Ne niekus, bjaurybe! Tu – melagė! Melagė! Ir apgavikė! Tu – bjaurybė!
Staiga Bruzdulis nutilo, graudžiai šniurkštelėjo ir ėmė kalbėti tyliai:
    • Nuskriaudė mane. Užkeikė mane. Uždarė į dėžutę. Ir pamiršo… Vos galo negavau. Tik vakar Ąžuolas skrynelę rado ir atidarė. Aš ir pabėgau. O Laumių Laumė vaiką nuo gimimo lankė. Nežinau, kuo Miškinis ją papirko…
    • Aš žinau… - pasigirdo liūdnas balsas iš miško dvasių būrelio.
    • O čia dar kas?! – visai pasiuto Laumių Laumė. – Susimokėt prieš mane visi ar ką? Aš to nepakęsiu! Man – gana!
Ji apgręžė žirgą. Paskui ją nulalėjo ir kitos.
Staiga vėl tapo triukšminga. Galiausiai Verdenei pavyko visus peršaukti:
    • Tai kas ten dar ką žino?
Nuo miško dvasių būrelio atsiskyrė liūdnas jaunikaitis.
    • Išvijo mane Miškinis iš mano miškelio. Nieko neįstengiau padaryti. Jėgų pakako tik pabėgti. Prisiglaudžiau pas Kankorėžį. O mano miškelį atidavė laumėms, nes jis prie pat Karalienės liūno. Pats girdėjau kaip jiedu tarėsi…
    • Kur tai girdėta! – užsirūstino Liepsnelė. – Šeimininką išvaryti! Svetimą gerą kitam dovanoti! Paleisiu pelenais tą miškelį ir Karalienės liūną. Žiūrėsim ką Laumių Laumė veiks toj baloj likusi…
    • Ach, sese, ne apie tai dabar reikia galvoti… - atsiduso Vėjūnas.
    • O ką mes dar galim?
Tuo tarpu Žemyna sėdėjo susimąsčiusi. Pagaliau atsistojo:
    • Nemaniau, kad viskas taip painu. Teks kreiptis į Praamžį.