Meno trapumas

Vanduo dega nuo judančių lempų šviesos,
O dainų srovė slepiasi šešėly sutemos.
Pinasi kasas tas menas,
Prarydamas žaizdas užželtas.

Kiek paslapčių išgirsti tu galėtum,
Jei į potėpių trapumą tik pažvelgtum.
Autorių neišsakytos viltys, aistros ir svajonės,
O gal net gailesčiu pramirkusios jų drobės.

Užtenka tik paklausyti jų tyliau
Ir turėti kantrybės truputį daugiau.
Tada atversi tu...
Juodąją skylę.

Žaizdų tavam kūne bus vis daugiau,
Nes meną jausi tik giliau.
Nersi į visas jo platybes,
Apčiuopsi kiekvieną žodį per savo esybę.

Viskas kris iš rankų tau taip greit,
Kad net nesinorės daugiau jau niekur bėgt...
Ir kai jau sprogsi nuo pasaulio platumo,
Atrasi ramybę... gyvenimo trapumo.