Ištrūkti iš tamsos (5 Skyrius)

5 skyrius

Priartėjęs prie miesto Dičkis užmetė akį į laikrodį ir nusprendė turįs dar pakankamai laiko ko nors užkąsti. Labai jau norėjosi suvalgyti ledų porciją. Padiskutavęs su pačiu savimi apsisprendė, kad būtų ne pro šalį nuvykti į japonų restoraną, kuriame kartais apsilanko. Vieta gan nebloga, kainos aukštokos, tačiau niekad negirdėsi šurmulio aplink save. Įveikęs visas mašinų spūstis ir nusikeikęs tik porą kartų, rado kaip tik kone jam skirtą prisiparkuoti vietą. Tik įėjus į vidų jį pasitiko padavėjas, Džeiko prašymu nuvedęs prie atokiausio staliuko. Net nepaėmęs meniu į rankas jis paprašė ledų su vasabi. Belaukiant savojo užsakymo jo ausis pasiekė raminanti japonų liaudies muzika. Užsimerkęs bemaž gerą dešimtį sekundžių lėtai lingavo galvą, bandydamas išmesti visą tą bjaurastį pavadinimu „pašalinės mintys“. Jos įkyriai atakavo sąmonę, viena po kitos arba lyg susitarusios visos iš karto: „O kas? O jeigu? Tave suseks, žmogžudį! Tu nekaltas, tai jie nusikaltėliai! Galėjai ir kitaip… Parašyk prisipažinimą! Įeisi į istoriją kaip faras sėjęs teisingumą... Tėvai žuvo, ar girdi, tavo tėvai žuvo! Džeikai, Džeikai, Džeikai! Viljamsas ir Mendoza, kas yra trūkstama grandis? Džeikai, Džeikai, Džeikai! “ Dičkis sukandęs dantis juos iššiepė ir garsiai iš visų jėgų du sykius sušnopavo pro nosį. Atsimerkęs išvydo padavėją, kuri rankoje laikė padėkliuką su ledais ir buvo mažumėlę persigandusi. – Pone, jūsų užsakymas. Gal dar ko nors norėtumėte? 
– Norėčiau suši. Šitų, pažymėtų ketvirtu numeriu. 
– Gal norėtumėte ko nors atsigerti? 
– Puodelį žaliosios arbatos.

Užsirašiusi užsakymą, padavėja nuskuodė nuo jo kuo greičiau, lyg nuo teroristo, apsikarščiusio bombomis. Belaukiant užsakymo, Džeikas apžiūrinėjo restorano interjerą, taip pamažėl nuslūgo nervų priepuolis. 
– Aš esu ramus, su manimi viskas yra gerai, visos mintys yra kontroliuojamos ir prireikus lengvai išspiriamos iš mano galvos, – burbtelėjo sau po nosimi.

Jis įbedė akis į samurajų kovą vaizduojantį paveikslą, kabantį ant sienos. Ir karštis, užplūdęs visą kūną, iš lėto traukėsi, smilkiniuose nebesijautė tvinksėjimo. Galutinai nusiraminęs, Džeikas ėmė smaguriauti ledais. Socialiniuose tinkluose asmenukė su tokiu desertiniu užkandžiu, be abejonės, susilauktų daug pamėgtukų. Vienas kitas taktiškas, o galbūt ir ne, komentaras užveltų gan neblogą diskusiją. Stresą patiriantiems žmonėms tai tikrai gera terapija – atsikratyti įtampos užgauliojant vieni kitus komentaruose. Keletą ar keliasdešimt tokių nervininkų per vieną diskusiją kaip reikiant apsiramina. Taip mažiau kliūna šeimos nariams ar aplinkiniams.

Tik vienas bet... Ar jie nepradeda nekęsti vieni kitų už kibernetinės erdvės ribų? Maži pašniukštinėjimai – kur gyvena internetinis užgauliotojas, kokią mašiną vairuoja... Taip ir atsiranda tokie ištiktukai kaip pradurtos padangos ar subražyti mašinų šonai. Nuspirti su koja veidrodėlį, burbant: „Še tau, šūde, už spuoguotą nutukusį akiniuotį! “ – yra tiesiog mažytis saldus kerštas.

Laimei, Džeikas nesiveldavo į komentatorių mūšius ir visą savo perteklinę energiją stengėsi palikti sporto salėje ar anuomet, kai žaidė ledo ritulį. Tai lyg užglaisto, bet problemos neišsprendžia. Jam reikėtų gero psichologo, gebančio atkapstyti visus praeities šešėlius už du šimtus baksų per valandą, prie to pačio dar ir iškviestų specialųjį policijos būrį – suimti farą, kuris po žeme yra pasiuntęs daugiau kaip pusšimtį pačių didžiausių miesto padugnių.

Savivaliavimas, net ir vykdant teisingumą, yra labai sunkus nusikaltimas – dvidešimt pirmojo amžiaus grimasa. Farus nuperka tie, kurie sieja baimę ir prievartą. Pasiųsdamas tas atmatas miriop, Džeikas nuskurdino korumpuotus teisėjus ir savo kolegas. Šitiek būsimų kyšių, užglaistant vieną ar kitą reikalą, ėmė ir prapuolė. Prokurorai liko be savo naujų vilų. Žemesnio rango farai – be apynaujų automobilių.

Džeikas, susidėjęs kiek įmanoma daugiau vasabio ant paskutinio gabaliuko suši, jį pamirkęs sojos padaže, savo negrabiais, dideliais pirštais vos išlaikydamas lazdeles, įsidėjo į burną. Net kumštį sugniaužė, kai pradėjo deginti burną – ašaros byrėjo it pupos viena po kitos. Numalšinęs alkį bei atsikratęs į jį nuolat besikėsinančiu stresu, atsiskaitė už užkandžius, padėkojo ir, palikęs šią jaukią vietą, nerangiai nuėjo į automobilį.

Nelengva yra būti dvimetriniu raumenų kalnu. Pakėlęs akis, jis pažiūrėjo į dangų, kuriame šmėžavo kelių šimtų metrų dydžio holograminė reklama, siūlanti įsigyti cigaretes. Visame miesto centre yra uždrausta rūkyti viešose vietose – taip norima atpratinti žmones nuo šio žalingo įpročio. Tačiau ar tai nėra išsišaipymas iš visos visuomenės? Savęs naikinimo įrankio idėja yra pakabinta tau virš galvos, ir jeigu pradėsi priešintis šiam, iš pirmo žvilgsnio absurdui, gausi tiesmuką atsakymą, jog tai yra kiekvieno individo laisvasis pasirinkimas.

Džeikui toptelėjo, jog dabartinis laikmetis yra per daug pergrūstas visos tos, iki išprotėjimo paauglius varančios elektronikos. Kas galėjo pagalvoti apie galimybę savanoriškai amputuotis sau ranką ar koją dėl galimybės pakeisti ją į geriau funkcionuojančią bioninę galūnę? Du tūkstančiai keturiasdešimtieji yra arti beprotybės slenksčio. „– Ar žmonija kada nors buvo labiau išprotėjusi nei dabar? “ – klausė jis savęs, pakampėje užmatęs benamį su plieniniu žandikauliu, iš praeivių prašinėjantį pinigų maistui, svaigalams ar bala žino kam.

Suūžus elektriniam varikliui, jis pajudėjo iš vietos ir, nuvažiavęs vos porą šimtų metrų, sustojo. Belaukdamas žalio šviesoforo signalo, dičkis užmetė akį į šeimą, išeinančią iš vienos drabužių parduotuvės: tėvas, mama ir dvi dukros. Jie šypsojosi ir buvo laimingi. Kažkur širdies gilumoje, pačioje labiausiai nuo visko pasislėpusioje kertelėje, sukibirkščiavo ir išplaukė prisiminimas prieš Džeiko akis. Vėl, kaip ir daugybę kartų anksčiau, jis porą sykių tankiai sumirksėjo, per nugarą nuvilnijo karščio banga, tačiau staigiai nukreipęs žvilgsnį toliau, perjungė savo mintis į tuščią spoksojimą.

Maždaug per pusvalandį jis atsidūrė prie ledo arenos. Mašiną paliko požeminėje stovėjimo aikštelėje. Beeinant sutvarkyti reikalus ir puikiai praleisti laiką, pyptelėjo kelnių kišenėje esantis telefonas. Jį išsitraukęs, perskaitė žinutę, kurią parašė Čezas: 
<< Ei, seni, aš sėdžiu C sektoriuje viršuje, spragėsių šį kartą neėmiau. Ar jau greitai būsi? >>

Džeikas atrašė, kad tuoj bus, ir paspartinęs žingsnį, savo milžiniškomis kojomis kaip mat atsidūrė prie bilietų kasos. Sumokėjęs dešimt dolerių, praėjo į arenos vidų, talpinančią penkis tūkstančius žmonių. Tai buvo lyg antrieji namai visų ledo ritulininkų, žaidžiančių mėgėjiškose komandose.

Tą vakarą žaidė „Raguotieji“, kurių sudėtį sudarė farai ir ugniagesiai. Varžybos nusimatė nelengvos, nes jų priešininkai buvo „Dangaus kalviai“, pagrinde sudaryti iš jaunų ir perspektyvių, bet dar gerai neapsiplunksnavusių žaidėjų, laukiančių savojo šanso būti pakviestiems į profesionalią komandą. Taip pat juos ne ką silpnesnius daro jau karjeras beužbaigiantys, taip ir nesugebėję prasimušti į išsvajotas aukštumas veteranai.

Džeikas jau yra įsitikinęs dėl „Dangaus kalvių“ pergalės, bet į šuns dienas nededa jungtinės farų ir ugniagesių komandos. Dar praeitą sezoną pats gynė „Raguotųjų“ garbę. Po paskutiniųjų masinių muštynių aikštėje ir už jos ribų, buvo vyresnybės paragintas užbaigti karjerą – atseit, farams tai garbės nedaro.

Įžengęs į areną, išvydo, kad pirmasis kėlinys yra įpusėjęs. Girdėjosi gerbėjų palaikymai, skanduotės ir keiksmažodžiai – tai visad Džeikui užkaitindavo kraują. Dabar, užuot nuėjęs prisėsti prie Čezo ir aptarti reikalus, jis sustojo prie pat permatomos pertvaros, skiriančios areną ir žaidimų aikštelę. Įsistebeilėjęs sekė ritulio judėjimą, nepaleisdamas jo nei sekundės dalelytės iš akių.

Puspilnė arena suošė, kai tik vos per plauką vienas iš „Dangaus kalvių“ žaidėjų neįmušė įvarčio. Fanų, palaikančių farų ir ugniagesių komandą, beveik nėra. Nebent fanais galima laikyti kone per prievartą atvesdintus žaidėjų šeimos narius.

Jis taip ir būtų praspoksojęs visas varžybas, jeigu ne operatorius, atsidūręs šalia ir nukreipęs objektyvą tiesiai į jį. Tądien varžybos buvo transliuojamos internetu ir rodomos per vietinę kabelinę televiziją, todėl žinoma, kad komentatorius primena žiūrovams, kas toks yra Džeikas Vinfyldas ir ką jis išdarinėjo praeitais metais per paskutines savo varžybas aikštėje ir už jos ribų.

Komerciškai jo pasirodymas gali atnešti šiokių tokių teigiamų permainų šios lygos populiarinimui. Jis savo ruožtu, parodęs vidurinįjį pirštą, leido suprasti operatoriui, kad šis nešdintųsi nuo jo kuo toliau. Mintyse nusikeikęs, sarkastiškai nusišypsojo į kamerą ir patraukė link C sektoriaus.

Užlipęs beveik į patį viršų, rado ten sėdintį ir į savo mobilųjį telefoną pasinėrusį Čezą. Tradiciškai pasisveikindamas, sumušė su juo kumščiais. 
– Matau, esi ištikimas savo žaliai plaukų spalvai, – ranka suveldamas Čezo plaukus pašmaikštavo Džeikas. 
– Mano amžiaus vyrukai jau ima plikti, o aš vis dar galiu džiaugtis juos dažydamas ir taip išlikti amžinai jaunas, – kiek įgnybdamas dėl Džeiko pastoviai kerpamų pirmu numeriu plaukų, atšovė Čezas. 
– O mano amžiaus vyrai jau vaikšto vos pilvus patemdami. Vertinkime tai, kad nesame apkiautėliai. 
– Klok, ką turi, niekad nemiegantis fare. 
– Aš tiesiog darbuojuos po darbo. Tai yra vadinama visuotiniu savanorišku pilietiškumu vardan bendrojo gėrio, ir tiesą sakant, manau, kad galime atkapstyti didelį grynuolį.

-Sudominai, - pasitaisęs sidabrinį auskarą nosyje, susidomėjo Čezas.

-Gal matei per televiziją ką nors apie ateinančius mero rinkimus?

-Ne.

-O internete?

-Šį bei tą, bet tikrai nedaug. Net nesivarginu perskaityti antraščių. Politika yra tikri vėmalai.

-Yra toks kandidatas Viliamsas. Tas, netikra oda ir bioninėmis rankomis, dar jis mėgsta plačiai šypsotis, lyg vildamasis, jog dantų baltumas yra pagrindinis kriterijus užimti visus šiltus postus. Visiško atsitiktinumo dėka nugirdau istoriją, jog jis jaunystėje trainiojosi su mafijozu Mendoza. Tuo pačiu tipu, kurį kažkas nudaigojo… - Čezas šyptelėjo sau, išgirdęs šį, kone sąmojį.

-Aha… Kažkas. Vakar vakare…

Būtent, kažkokie niekšai tai padarė. Tikri nedorėliai…, - žiūrėdamas į aikštę, pasakė Džeikas, širdies gilumoje gerėdamasis prisiminimu, kaip pokštelėjo raudoni purlsai iš Mendozos galvos, pataikius taikliai paleistai kulkai. Manau, mums verta užsiimti su tuo Viliamsu.

-Ko konkrečiai ieškome?

-Ryšių su stambiomis žuvimis. Manau, jį nori prastumti į merus.

-Stambus pinigų plovimas?

-Pas tokį tai jau tikrai nusimato nemenkos povandeninių pinigų srovės. Aš noriu aptikti tūzą, visą laiką stogavusį Mendozą. Jis tėra tarpinė grandis, skirta priiminėti visas tas įstatymines pataisas ir panašiai, leidžiančias ramiai tvarkyti savus reikalus mieste. Nemanau, kad mes imsime ir taip paprastai jį aptiksime Viliamso finansinių rėmėjų sąraše. Teks gerokai pasikapstyti.

-Per dalyvaujančias antrines ar tretines įmones, išlaukus iki stambių konkursų paskelbimų mieste, atrastume.

-Buvau pagalvojęs ir apie tai. Sekančiais metais bus skelbiamas krovos terminalo plėtros konkursas. Tam bus skirta didžiulė pinigų suma. Jeigu įmanoma, aš noriu visa tai sutvarkyti kuo greičiau.

-Gerai jau, tam Viliamsui dar nespėjo į kėdę atsisėsti, o jau pinigais lyja. Gal turi kokių nors kitų asmenų, nuo kurių galėčiau užsikabinti?

-Derinys yra paprastas: Viliamsas, Mendoza ir antroji miesto nuovada.

-Legendinė antroji nuovada, - nusijuokė Čezas ir sužiuro į aikštelę, kurios centre buvo išmetinėjamas ritulys, - nepasiilgsti žaidimo komandoje?

-Labai, nors žiūrėk, be manęs jie šiemet rodo gan puikų rezultatą.

-Šiose varžybose jie drausmingi kaip niekad.


Tik užsiminus apie drausmingumą, vienas iš raguotųjų žaidėjų susistumdė su varžovu ir netruko prasidėti muštynės, į kurias, rodos, per keletą akimirkų prisidėjo ir daugiau žaidėjų. Nuo galvų į visas puses pasipylė lekiantys šalmai, ir negailėdami vieni kitų jie aikštėje pliekėsi it įtūžę žvėrys. Teisėjai nebespėjo suktis, prasidėjo tikras chaosas, kai į pagalbą ant ledo esantiems komandų nariams prisijungė visi nuo suoliukų pakilę abiejų komandų žaidėjai. Arenoje, iki maksimumo įsiaudrinę, žmonės ėmė stūgauti lyg išprotėję. Matėsi, jog dauguma jų patys mielai nusigautų į aikštelę ir mojuotų kumščiais kiek turi jėgų. Tokiomis akimirkomis, talžant priešus, atsiranda antrasis kvėpavimas, ir jeigu gyvenimas yra kiek pabodęs, galima prisikelti kaip feniksui iš pelenų. Tačiau dauguma sirgalių gali palaikyti kovinę dvasią tik savo kandžiais išsireiškimais, stipriai pagardintais necenzūrinių žodžių kratiniu. Arena dar labiau pašėlo, kai “Raguotųjų“ atsovas, policijos pareigūnas Smitsonas, keletą kartų taikliai smūgiavo aponentui į veido sritį, tačiau nepastebėjo pasalūniškai iš kairiojo šono pričiuožusio vieno iš “Dangaus kalvių“ žaidėjo ir prasileido stiprų kablį į smilkinį. Atjungtas jis išsitiesė ant ledo, rodos, be jokių gyvybės požymių. Žmogystos vienbalsiai suriko vos nenukeldami arenos stogo:

-Jėėė!!!


Juk tokia triumfo akimirka… Keiksmažodžiai ir padrikas stūgavimas, lydimas milžinišku noru paleisti ką nors link aikštelės. Šie individai tik patvirtino faktą, jog žmonės yra kilę iš labai agresyvios žmogbeždžionių rūšies, besivadovaujančios vieninteliu šūkiu: “Veikime dabar, o galvokime vėliau! “ Senukas Darvinas šiuo momentu, turbūt, norėtų patyrinėti tokius homo sapiens, įsitaisius kur nors atokiau. Žiūrovų kraujas šį vakarą užkaito, ir galbūt pirmą sykį šiame sezone jiems atsipirko bilietai. Džeikas vos atsilaikė neišbėgęs į aikštelę padėti bėdos ištiktiems, buvusiems komandos draugams. Slapta jis, lyg ir vylėsi gauti sutartą signalą, liepiantį jam tučtuojau leistis žemyn ir smagiai pamojuoti kumščiais… Raguotieji, stipriai aplamdytais šonais, turėjo pripažinti savo visapusišką silpnumą. Tuo netruko pasinaudoti penketas dručkių, sėdinčių tame pačiame sektoriuje, dešimčia eilių žemiau. Tai buvo gerai apsileidę vyrukai, mėgstantys nuolatos plempti alų ir blevyzgoti nesąmones. Smitsono nokautas įaudrino vieną apkiautėlį, kuris, kiek tik gerklė leido, išrėkė jam pasirodžiusią labai kietą frazę:

-Taip ir reikia šitam, supistam pimpačiulpiui farui! - penketas ėmė kvatotis taip garsiai, lyg jiems už tai būtų kas nors sumokėjęs. Kitas dručkis, plikai skusta ir raukšlėta galva, jam paantrino:

-Ne tokioms susmirdusioms žiurkėms žaisti šį žaidimą. Geriau tegul eina knaisiotis po atliekų krūvas šiukšlyne, gal tokiu būdu ras jiems svarbios informacijos. Nevykėliai! - dručkiai pradėjo dar garsiau kvatoti.


Tuo tarpu Džeikui buvo jau gana klausytis šlykštynių, be jokio pagrindo pilamų ant jo kolegų. Jis atsistojo ir riktelejo taip, jog aniems būtų neįmanoma neišgirsti:

-Ei jūs, nutukę nuopisos!!!

-Baik, seni, - bandė jį raminti Čezas, kai vienas iš dručkių atsisuko suraukęs veidą.

-Tu čia mums?

-Taip, jums. Gal gali užčiaupti savo marmūzę, šūdų maiše? A? - po tokio Džeiko pasiūlymo atsisuko ir kiti riebuiliai.

-Žiūrėk, ką šneki, nes kitaip dantų nesurinksi! - šūktelėjo vienas taukais apaugęs “kietuolis“, kaip taisyklė, puikiai išsireikšti gebantis tik internetinėje erdvėje.

-Pirma, bent jau prieik prie manęs neuždusęs, nutukėli! Ei! Girdėjau, kiaulidėse prie lovio yra pora laisvų vietų, kaip tik tokiems mėšlavalgiams kaip jūs! - nesidrovėdamas toliau kaitino atmosferą Džeikas.

-Tuoj aš tau!!! - įpykęs suriko vienas iš drąsiausių penketuko aštraliežuvis.


Pašlemėkas metėsi laiptais į viršų pasitikti savojo nuotykio. Paskui jį nusekė keiksmažodžius laidantys draugeliai, sąmonės gelmėse jaučiantys, jog traumomis taip pat reikia dalintis, kaip ir paskalomis prie alaus bokalo.

-Lik savo vietoje, - atsigręžęs, pasakė Džeikas Čezui.


Jis sutelkė dėmesį į artėjantį agresorių, esantį tik keliais laiptais žemiau ir užsimojusį smogti į pilvo sritį. Dručkio nelaimei, niekam tikęs jo smūgis buvo užblokuotas Džeiko kairia ranka. Anas net nespėjo susiprasti, kodėl taip įvyko, juk yra peržiūrėjęs tiek daug kovinių veiksmo filmų. Jei tik laiku būtų iškeitęs skanėstų rijimo priepuolius į sporto salę, šį farą lengvai patiestų į vietą, tačiau dabar savo paties veidu teko sugerti kone plieninį smūgį iš kumščio, išgirstant, kaip kelis kartus sutraškėjo nosies kremzlė. Jis griuvo atbulom ant savo sėbrų, aptaškęs juos per savo kvailumą pralietu krauju. Šį epizodą užfiksavo netoli C sektoriaus buvęs operatorius. Montažinėje sėdintis vaizdo režisierius liepė visas kameras nukreipti į naują intrigų židinį, nieko nepraleidžiant nufilmuoti kuo patogesniu kampu. Jis mintyse sumetė, jog šios rungtynės apaugs būtais ir nebūtais gandais, galimai atnešančiais pelno.

Tuo tarpu vienas iš kompanijos “maitinimosi sutrikimų“ turintis plikagalvis, iš vidinės striukės kišenės išsitraukė gatvės kovoms skirtą teleskopinę lazdą ir taikėsi patiesti Džeiką. Deja, tai neišdegė, kadangi nesugebėjo užblokuoti keturiasdešimt devinto dydžio bato pado, atskriejusio tiesiai į veidą. Suklupus ant laiptų, apsičiupinėjo galimai lūžusį žandikaulį. Kad tave kur, du dantys ėmė ir prapuolė, o dantų protezavimas visais laikais nebuvo pigus. Dar vienas “mažasis intelekto brolis“ bandė pargriauti priešą regbininko stiliuje. Negi jis niekad nesusimąstė, jog sėdėdamas fotelyje, žiūrint televiziją ir garsiai gadinant orą, net per milijoną metų jokių kovos menų neišmoksi.

Džeikas mikliai pasitraukė į dešinįjį šoną, kiek kliūdydamas tuščią, žiūrovams skirtą vietą, ir smogė iš kairės alkūnės į sprandą. Pastarasis atsijungė, trenkdamasis veidu į gelžbetoninius laiptus. Ketvirtasis, puikiu riebalų donoru galintis būti mušeika, perlipo per sužalotus draugus ir nevykusiai ranka paleido akliną smūgį. Išvengęs šio nevėkšliško bandymo atakuoti jį, Džeikas abiejomis rankomis sugriebė priešininko galvą, dešiniu keliu atlikdamas tobulą smūgį į smakrą, pasislėpusį po poodiniu riebalų sluoksniu. Pasigirdus keletui trakštelėjimų, nepraustaburnis sulaukęs savo atpildo valandos, parkrisdamas ant laiptų palaikyti draugijos likimo broliams. Būtent šis momentas vėliau buvo atskirai iškirptas ir patekęs į interneto platybes, sulaukė virš milijardo peržiūrų. Vien per pirmąsias kelias dienas sulaukė kelių šimtų tūkstančių jį liaupsinančių komentarų.

Paskutinysis dručkis stovėjo apačioje, per penkias vietas žemyn. Bandydamas išgąsdinti, jis pakėlė nuo laiptų teleskopinę lazdą ir žiūrėjo Džeikui tiesiai į akis, tačiau žvėris, ištrūkęs šiandien iš narvo, buvo ne jis. Džeikas dešinės rankos rodomuoju pirštu parodė, jog agresorius geriau net nemėgintų daryti to, ką yra sumastęs. Pastarąjį nukeksmino apsaugos darbuotojai, kurie pargriovė jį ant žemės, užlaužė rankas bei liepė nejudėti iš vietos.

Spoksotojai stovėjo nustėrę iš nuostabos, viską įamžindami mobiliuosiuose telefonuose, o kiti Džeikui plojo ir mėtė palaikančias frazes. Rungtynių komentatorius žiūrovams, stebintiems varžybas prie televizorių ekranų, priminė, kas toks yra šis bebaimis subinių spardytojas. Juk būtent jis, pernai atstovavęs “Raguotiesiems“, inicijavo masines muštynes net už aikštės ribų, po kurių teko palikti klubą. Vos neapsiseilėjęs, jis tauškė apie Džeiką:

-Regis, nešvarus žaidėjas grįžo surengti savojo šou!


Vaizdo režisierius liepė pakartotinai leisti šių rungtynių puošmena tapusį video tol, kol ledo ritulininkai vėl pradės varžybas. Beveik pusė komandos senbuvių, susigrūdę sėdėjusių nuobaudų būdelėje, atpažino dičkį ir į viršų iškėlę lazdas draugiškai jomis pamojavo. Praeitais metais skyriaus viršininkas jam aiškiai pasakė:

-Dar kartą iškrėsi panašų cirką ir lėksi lauk! Miesto policijai klounų etikečių nelipdysi.

-Regis, tau teks pasiieškoti kito pajamų šaltinio, - tarė Čezas Džeikui, atsisėdusiam atgal į savo vietą laukti standartinės procedūros, kai atvyks budintys policijos pareigūnai.

-Darbas skyriuje man jau buvo pabodęs, kad juos kur, velniai... - tyliai pasakė jis, jau galvodamas apie rytdienos įvykių eigą.


-Neužilgo jis atsidūrė areštinės kameroje. Atsigulęs ant gulto, dičkis svarstė, kas gi jo laukia ateityje:

-Kas man gresia? Viešosios tvarkos pažeidimas? Tyčinis kūno sužalojimas? Aš juk tik gyniausi... Keletas jų turėjo šaltus ginklus. Na, ir? Jeigu jie mane paduos į teismą, savo ruožtu aš paduosiu juos. Ilgas bylinėjimasis, abiejoms pusėms neišeis į naudą... Vienuolika darbo metų. Ir ką aš pasiekiau? Tikrų tikriausias karjeros dugnas.
Taip vaikštinėjant po keistas  savo sąmonės neaprėpemas laukymes, Džeikas atsijungė.