Kartą rudeniop pranašas
Ištarė žodžius kurių tuo metu
Nesupratau
Tai buvo papraščiausias
Nuo medžio nukritęs
Dar žalias lapas
Žmogus žolėje - žiogelis
Pilnatis tamsoje - šulinys
Nepamiršau žodžių
Nešiojausi su savimi
Tol kol juos užrašiau
Vis galvojau
O vieną trumpą akimirksnį
Kai įkvėpiau dar vieną
Gurkšnį supratau
Aš esu delnas
Kuris pakėlė
Tą lapą
Žiogelis šuliny


žiūrintis dangun









