Apleistas sodas

Mes užaugom tarp balsų,
krentančių ant mūsų
kaip akmenys į vandens paviršių –
be garso, be atgarsio.

Negalėjom išeiti,
nešdami svetimą naštą,
lyg privalomą duoklę
už dieną, kuri nepriklausė niekam.

Prisirišom prie šešėlių,
kurie nesugrįžo,
rašėm laiškus į tuštumą,
blaškomus vėjo.

Širdis tylėjo
kaip sodas be takų,
o žingsniai vis tiek
vedė į žemę, praradusią atramą.

Ir aš likau –
ne todėl, kad buvau kviečiama,
o todėl, kad bijojau
savo pačios tylos.