Iš akmens atodūsio

Akmenys slėpė sėklą,
o vėjas nešė griausmo ženklus.
Šakos linko ne iš švelnumo,
o kad neprabustų audra.

Tyla kaupėsi kaip rasa,
prilietus byrėjo naktis.
Žvilgsniai driekėsi lyg šukės,
ir kiekvienas mostas virto klusnumu.

Lapas išmoko klauptis
dar prieš išsiskleisdamas.
Po akmeniu brendo kelias —
ne iš prievartos, o iš ilgesio.

Iš tylos pakraščio
išaugo trapus stiebas:
ne žydėjimas,
ne vaisius,
o kryptis,
jau nepriklausanti tamsai.