abejingumas

nežiūrėjau į akis
skaudėjo nuo duriančio vėjo

sunėriau rankas
taip gyniausi

nuo platsmasinių šypsenų
vergetų sėdinčių šalikelėse
mušamų žmonių
varganų apiplyšusių vaikų

stengiaus likti nematoma

slepiamas
bet lipnus
nemalonus
kaip silikatiniai klijai
abejingumas

nuplėšti išeis tik su visu popierium

vis vien
kad nukrito žmogus
jo žandikaulio skeveldros
trupa
nuo kasteto
sulėtintai

čia ne mano reikalas

maldaujantys
pirštai
melsvi
sustingę maldoj
tarp jų karoliukai

rožančiaus

suskeldėję lūpos
vos ištaria maldą

į dangų juk neina

nesveikas skruostų raudonis
taip puošia
šią ledinę dieną

silikatinių klijų skonis
burnoj

kaip ir vakar