Tyla prieš žingsnį

Kai leidžiasi vakaras,
sunku atskirti,
kur baigiasi šešėlis,
o kur tyla virsta šnabždesiu.

Kol dar laikosi kvapas
šlapio akmens,
kol vanduo po ledu
dar neprarado atminties,
stoviu.

Nežinomybė —
kaip migla virš laukų:
neleidžia matyti,
bet saugo nuo skubėjimo.

Einama ne todėl, kad aišku,
o todėl, kad žingsniai
patys neša kryptį.

Kai vakaras užgula laukus,
stoviu ant ribos,
kur garsas sutirpsta
į nepasakytą mintį.