Ne pavasaris

Aš kilau iš žemės,
kur lietus nebegrįžta.
Augau kaip šaknis
po akmeniu –
ne dėl šviesos,
o kad išgyvenčiau tylą.

Mano pumpurai
laukė dangaus,
bet jis tylėjo
lyg šešėlis
be saulės.

Paukščiai skrido
be krypties,
o mano rankos
kilo tyliai –
ne maldai,
o atminimui.

Kai kalbėjau,
lapai virpėjo,
bet niekas neskyrė
mano balso
nuo vėjo.

Buvau krantas,
į kurį sugrįžta
ne meilė,
o iškvėptas ilgesys.
Ir vis tiek –
laikiausi.

Dabar esu laukas
po ilgos žiemos –
dar gyvas,
bet niekam –
ne pavasaris.