Aš gimsiu tarp penkių ir septynių,
Kol dar miegos visi nesvarbūs man kaimynai.
Kol bankai neskaičiuos ne savo pinigų,
O aš dar nesuprasiu, lyja ar nelyja.
Įdomu, kiek dabar jau valandų?
Gal lynas mano slieką jau nurijo?
Kažkaip visai neįžiūriu be akinių,
Ar upė miega, ar kažkas užkibę?
Eilinį kartą įsivėliau tarp tinklų,
Matau kaip džiūgauja visai nesvarbūs man kaimynai,
Matyt, jau kokia pusė septynių...
Nes aš jaučiu, kaip gelia dilgėlių krūmynai.


Ešafotas


