Ten, kur rytas nutilo

Atėjau
kaip vėjas be vardų,
kaip daigas,
išsprūdęs tarp akmens ir tylos —
nepažinęs šviesos,
bet vis tiek jai
atsigręžiantis šerdimi.

Tu buvai
lyg aušra,
kuri netapo diena,
bet pakako jos —
kad manyje pradėtų trupėti
nakties tylėjimas.

Tavo tyla slinko
lyg rūkas virš neįvardintų laukų —
joje tilpo daugiau
nei bet kuris balsas,
ir aš linkau,
tarsi stiebas,
kurio judėjimas
neturi liudytojų.

Kai pradėjau irti
tarp slenkančių laiko pakraščių,
tu išnykai —
be dvelksmo,
be aidų,
tik neuždaryto lango
ramybe.

Dabar many –
ne tu,
o šviesa,
išmokus augti
be krypties.

Ji neturi formos,
bet laiko,
kai žemė slysta,
o tylos
jau nebereikia slėpti.