Ten, kur dar rusena šviesa

Mes negalim išeit, kol dar rusena šviesa,
Kol krūtinėj plaka tyli vilties gija.
Mes negalim išeit kaip tie, kuriuos nunešė vėjas,
Į krantus be žingsnių, į tylą be atliepimo.

Laiškai dar kyla, tarsi paukščiai virš miško,
Juose – ne atsisveikinimas, o pažadas gyventi.
Lašai ant kalnų, tylūs, bet atkaklūs,
Iškrenta dėl mūsų – už tuos, kurie nenugrimzta tamsoj.

Krenta už mus – ne už tuos, skendinčius neribose,
Bet už tuos, kurie vis dar neša ugnį viduje,
Nors aplink – tik šešėliai ir aidas –
Dėl tavęs, dėl manęs. Ir aš liksiu, kad palydėčiau tave.