Ramentai

Už lango ūkanotas oras,
Liūliuoja troleibusas – miego noris.
Ir skrosdamas jis posūkį staiga
Iš klumpių verčia bobutes.

Jos stovi įsikibusios ir gaudo orą.
Stovėti joms senatvėj nėra jokio noro.
Aš sėdžiu sau patogiai ir šiltai.
Net nekruta akių vokai.

Jaučiu bobučių aitrų pyktį.
Tarpusavyje jos kuždasi kažką –
Tikriausiai man numirti linki.
Baksnoja pirštais į mane,
O jie negražūs ir sulinkę...
(tais pirštais gąsdina mane).

Galiausiai atsidaro durys.
Ir, pasiremdamas ramentais,
Išlipdamas į jas aš pasižiūriu -
Tegul jos gailisi dabar...

Matau jų susigėdusius, raukšlėtus veidus.
Pamoju joms lyg kunigas ranka
Ir veido išraiška siunčiu signalą,
Kad joms visoms atledžiu.
(gyvenkit su kaltės jausmu).

Kulniuoju, pasiremdamas ramentais, ten,
Kur mano akys mato, tik sąžinė vis nerami:
Kaip grįš namo be šių ramentų nuostabių
Šalia manęs užsnūdęs, sunkiai vaikštantis senelis?
Kaip jį palies ramentų netektis?...