Vakaras

Pavargo vakaras,
Nors mėlynas dangus
Ir debesys tiršti kaip dieną
Iš lėto plaukia
Pavidalu baltų banginių.

Nejaučia medžiai pabaigos,
Pilni žalumo, lapai nesiskleidžia,
Dar nesiruošia miegui
Alyvų krūmai,
Obelų žiedai.

Tik vakaras ištiesia kojas,
Po žiemos baltas,
Į šviežią žolę,
Į kvepiančias laukų gėles.

Tik vakaras, sudėjęs delnus,
Laiko skruostus,
Numargintus, nugairintus
Ugnies.

Jis atsisveikina, į langą pažiūrėjęs,
Į namus, į sodą paliktą, gėlynus,
Kažkur pradingsta už šaltų miškų...
Ir nuskrenda balsu pelėdos.