Supakuota vaikystė...

Trys antspaudai ant smėlio-
mirties, tikėjimo ir tyro oro,
iškvėpto ateitim į praeitį nugrimzdusią-
o vakar sapnavau rytojų...

Papasakok man manąją istoriją-
iki gyvenimo pradžios ir po mirties,
pernakt nugrimzdusią į nuodemę-
ryte pradėsiu ja tikėt...
-------------------------------------------------------
Nostalgiškai nupiešiu nuogą savo kūną-
prieš nusidėjus ir po nuodemės
ir skirsim tik viena idėja-
gyvenimo ir pražūties....

Rytoj gimdysiu šviesią ateitį,
kaip visada traumuotą, neįgalią
ir supakavus į maža širdutės formos dėžę
nusiūsiu angelui, sargu pramintui-
sakiau, sparnai žemėn nekris...