Fortepijonas kitaip ( fragmentai -10)

Nemaniau, kad taip galėtų atsitikti.

Suklusau, nes ausyje kažkas it krankšteli, it sučiaudi. Netrumpą laiką joje buvo ramu, netgi užsimiršo, kad per ją, taigi mano dešinę ausį galėtų būti aptariami kažkokie reikalai. Kai neskauda regis, kad ir ausų it nėra, netgi tuomet, kai esi, žmogau, per jas išgirstais dalykais užsiėmęs. Dažniau norisi, kad tokiems užsiėmimams niekas nepatrukdytų ir ypatingiau, kai toks darbas atiduotas mąstysenai apvaikščioti, apčiupinėti. Po to laiko, kai buvo įtikėta, kad kalnai jau pereiti, fizinio darbo nemenkai nunyko, tačiau bendroje sumoje, įskaičiuojant ir dvasios darbuotę, tikiuosi, kad  jo tikrai nesumažėjo, o kad jo netgi daugiau – vėlgi  nedrąsu rodyti: nepaimsi kaip jaučio už ragų ir į turgų nenuvesi, bet ša, Prany, ša:   
- Girdžiu, kaip kitur jis pavadinamas „intelektualiu“ darbu, bet tai tikriausiai kažkokia dar viena jo rūšis, porūšis, atmaina, tačiau asmeniškai su juo reikalų ir aš neturėjau, Prany, - pasigirsta ausyje neužmirštas balsas. Ramus, pasitikintis savimi ir artimas, kad,  kad...
- Žinau, kad bandai atsiminti mane, bet nepavyks. Nebent... Nagi girdėk dabar, - pasakė, o aš išgirdęs sujudau, pajautęs kaip ūmai atgyja atmintis. Lyg gyva, lyg nenuvalkiota, lyg pirmą kartą taip  iškalbama: girsta:
Ne pakeliui man, pone, ne!
Po dangų tu –
prie mūzų, angelų,
prie Viešpaties glaudiesi.
o aš gi po žeme krutu
Girdžiu – peiki, Prany:
Nesolidu.
Ir šiaip gi – žemės kurmis...
  - Kurmis, kurmis, - tris kartus tariau žodį „kurmis“  ir tris kartus plojau delnais, bet to nepakako. Buvau tikras, kad taip arti dar niekuomet nebuvome, kad čia pat ir pelkės  pakraštėlis, o aš dar irgi nors jau ne kazokas, tačiau be lazdos, taip kad matyk, kurmi, girdėk, kurmi,  o jeigu kažkas (kad  ir iš  fotografijos) rodo į  mane kitokį, tai tegu taip nebūna. Čia pat netgi Ūso balos pakraštėlis pašonėje. Ir tegu žino kad ir visi 47 Amerikos prezidentai, jog nei vienas jų taip aukštai nepakilo kaip kurmis su Ūso balos pakraštėlio žemele.

Nedaug jos.
Ją pavertus pinigais,
prarytum, skonio nepajutęs.

Kurmis
Manęs gi, Dieve, nepašauk aukštai.
Tegu prie juodžemio gyvena kurmis.
O kas dėl kelio link žvaigždynų,
kad aš netikėlis, akių pramerkt nemoku - - -
Betgi yra šalis, kur duona auga,
kuri žvaigždėta prakaitu ir juoduma.
Buvau Ten.
Ten esu
ir savyje aš šitą lemtį saugau
kaip paveldą dievų...
- Seniai taip nuoširdu buvo, kurmi, - it mažas vaikas stengiausi jam pasakyti ką jaučiau, - Nemaniau, kad taip galėtų atsitikti. Beje, ar numanai, ką norėčiau kuo greičiau tau pasakyti.
- Ne dabar, ne dabar. Suprantu, kaip nelengva Savęspi karalystę pertvarkyti. Beje, tu į ją  rodai kaip valstybę. Te taip ir  pasilieka, bet iki valstybės dar toli. Tačiau dabar gesinkim šviesas, Prany,  vardan  susikaupimo ir pabandyk įsivaizduoti, kaip atrodo tavo lopšys. Pasistenk.
----------_____----------
(iki