Vizijų meistras

Dailės akademijos koridoriuje, trečiame aukšte vasario 20 dieną 18 valandą įvyko B. Šarkos performansas „EIGASTIS. Skiriamas Justinui Mikučiui atminti“.
Meno objektas aktorius, turintis tikslą atskleisti personažą, šiuo atveju filosofą, dar kitur vadinamą pranašu.
Skurdus tai teatras.
Šiame teatre nėra dekoracijų, nėra pjesės, nėra siužeto apie filosofą.
Naują pasaulį kuria aktorius.
Tame pasaulyje jis vienintelis gyventojas  ir savo religijos Dievas
O kur paslėptas Pranašas?
Viskas kuriama čia ir dabar.
Užsideda knygą ant nugaros ir atrodo, kad  žmogui atsirado sparnai. O ar tai reiškia sparnus?
Perbraukęs aštriu peiliu per lėkštę, aktorius padeda ją į ratą. Nešasi bambukines lazdeles, traukia iš jų vidaus popieriaus skiautes ir deda į  lėkštes.
Sudeda jas ratu, gal net tam tikra mistine tvarka, o skiautes padega.
Lėkštes surenkamos atgal.
Žaidimas daiktais, kuris iš tiesų neturi reikšmės.
Spektaklio kūrėjas sunaikina bet kokią veiksmo, daikto ar garso reikšmę.
Lieka tik aktorius ir jokio žiūrovo su kuriuo jam reikia bendrauti.
Aktorius veda intelektualią kovą su žiūrovu.
Kieno intelektas stipresnis.
Nugalėtojas šioje kovoje pats intelektas.
Tai buvo šio performanso esmė.
Iš koridoriaus baisiai dundančiais laiptais, per anksti išėjo vos penki žiūrovai.
Aktorius ilgai dedasi skardinę prijuostę su smilkstančia žvake.
Uždega dvi lėtai degančias virveles ir eina į žiūrovus.
Žmonės jaučia, kad jau pabaiga, bet negali patikėti, kad taip trumpai egzistavo šis sukurtas vieno aktoriaus pasaulis.
Niekas neploja, nesustabdo, o aktorius priverstas pavojingais laiptais leistis vis žemyn ir žemyn..
Išgelbėti gali tik žiūrovai, bet jie neploja, nors jaučia, kad aktorius tuojau nubildės tais laiptais ir nusisuks sprandą.
Iki tol nė žodžio neištaręs, tikro pavojaus akivaizdoje, aktorius ištaria:
“ Viskas. Baigta”
Tas, kas liko iki galo, turėjo retą, bet puikią proga atsikratyti tradicinio, klasikinio teatro pojūčių ir audringais plojimais padėkoti vizionieriui.