Kai man užeina, klaidinu priešus sakiniais

Šiuris priešpatamsiu kailiu, sukviko: Pasiutimas! Grumzdus pasiutimas — sutižo negyvosios pasmakrės. Dar rikiavosi mėšpilviai, karščiavosi patąsos. Žuvų pašiaušės luposi rangiai ir lepūniškai brinko į trijų veiksmų pjesę. Nuokara antraeilis šiaušėsi režisieriams, neva tai tik teatras, o tas tik padorus padlaižys. Žiūrovų nė tvaiko. Praeitie tu, pradante, kur juosius išlaisvinai (ne ten, kur išrūpinta). Su ateitim lengvatos atvangios — nerimaujame tol tik, kol neišperėta.

Mano pragorė — apyžalė, negili, svetinga, bet keleriopa. Aš grįžtu atlankams vis ir atžagariai pasilieku, nepasiskandinu. Aš beginklė, beprotė, nepasiruošus. Iš keturių vienas — ruduo — toks nukaršęs žarsteklis, nors ir kilmingas. Ūkų prisigėręs, liepsnai vilioti, bet labiau numarint. Nesibaigia, jis — ne. Išpuikęs gruodžio atokaitoj skaito sau pelną, tokį neblaškantį, tikrą. Ir aš tau sumokėjau; sumokėčiau ir triskart, jeigu man leistų numirt dalimis.

Bet nerangiai supuos aš nuodėmių krėsle, po pamatais svirno, asloj, o liežuvis ražienoj, galvoje pelės. Ruduo neištekins, kad ir mažatūris, bet melagingas. Sunokęs dailus, bet, kai vysta — tūžlus.