Realybės nėra kine?

Žiūrint filmą „Tomo Krauno afera“, su Brosmanu.
Tai inteligentiško lygio filmas, gražūs muziejiniai interjerai, klasikų paveikslai.
Gudrybių pilnos kelnės.
Labai šmaikštūs suaugusių lygio triukai, toje stebuklų pasakoje apie praturtėjimą.
Nesulaikomai norisi palyginti.
Kur jūs matėt Lietuvoje šalia Kauno Čiurlionio galerijos, išsiplieskusią  meilę tarp blondinės policininkės ir dailėtyrininko nusikaltėlio?
Vilniuje irgi nesimato ant suolelio senamiestyje sėdinčios poros ir piešiančios paveikslo pagrobimo schemos.
Stebint kaip Brosmanas kaifuoja su brunete restorane, iš karto norisi turėti tokios protingos veiklos planą kokį jiems davė scenaristas. Gražus ir turtingas jų gyvenime.
O pas mus tai įmanoma?
Apvogti valstybinį muziejų Vilniuje, tikriausiai, nebūtu sunku.
Ar praturtėtumėt „ naktyje bėgdamas pro Onos bažnyčią su vertingu paveikslu?
Kiek kainuoja pas drobės gabalėlis iš klasikos lobyno?
Gal  milijonus?
Pailsėkit, be klasikos.
Šiuolaikiniai dailininkai kartais vertingesni.
Persikelkim su visais meno vagimis į Kauną.
Net Čiurlionį pavogus, netektu gerai sočiai pagyventi.
Kuo toliau tuo daugiau visokių Čiurlionio oro uostų, Čiurlionio konkursų ir projektų apie Čiurlionio tėvus, o jo paveikslai neparduodami.
Iki smulkmenų surašytos visos paveiksluose surastos dėmės, byranti akvarelė.
Nėra ką parduoti - viskas muziejų balanse ir nieko palaido, asmeniško, kolekcinio nėra.
Nebent visas Čiurlionis yra kopijos, nupiešti japonų genijų – padirbinėtojų, kaip šitame filme?
Filmas sukelia norą turėti daug pinigų, laužyti jachtas, sklandytuvus, gerti vyną iš karališko rūsio, bet paveikslų nevogti.
Mūsų nepersekioja mintis pavogti paveikslą ir pasakiškai praturtėti.
Mums artimiau nuvaryti prabangų automobilį – tai mūsų prabangos viršūnė, vyšnaitė ant gero gyvenimo torto.
O kuris paveikslas, yra ta, prabanga, kuri vertas trijų – penkių metų kalėjimo už grotų?
Taip ir sėdim nesulaukiam Brosmano dėmesio.