Šito į CV nerašysiu

Pradžia

“Man reikia reikia reikia. Dabar pat reikia darbo. ”

Bedarbystė vis cikliškai grįžta kaip neišvengiama mano dalis. Konfliktą tarp noriu ir reikia laimėjo desperacijos glitūs baimės čiuptuvai. Protas užtildė jausmus - man beliko paklusti.

Dieną prieš išgertas alus nepadėjo aiškiai mąstyti besiruošiant interviu. Jutau besiraitančias žarnas, širdis lipo per gerklę ir visas kūnas rėkė NE. Nurašiau tai pagirioms. O gaila.

Po pokalbio nepasijutau smagiau. Žinojau, kad paims, žinojau, kad nepasakysiu ne. Pinigėlis kapsės - ašarėlės riedės.

- O vat koks jūsų svajonių darbas? - paklausė manęs moterytė.
- Ne šitas. - troškau atsakyti, atsistoti, padėkoti už kavą ir žingsniuoti toliau laimės paieškų link. Tik manoji, proto sukurta malda, užgožė vidinę tiesą. Įsikibau į stalą, kad kojos nepakiltų, o iš vidaus kylantiems žodžiams liepiau eiti velniop.

Turėjau savaitę laiko džiaugsmo. Kol tvarkė popierius, “reikia reikia reikia” virto “turiu turiu turiu” sapnavau ateitį, o mintyse joje jau gyvenau. Plojau katučiu, kad pinigėlis galiausiai kapsės. Džiaugiausi būsimu saugumu, bet tik žarnos nerimo, širdis kalatojosi ir naktim nemiegojau.

- Tu tiesiog nerimauji, - į akis žiūrėdama sakiau atspindžiu, - normalu yra bijoti naujo darbo.
- Tu teisi, - linkčiojau protui, o klausimą tai kodėl niekaip nenustoju drebėti nuryjau su pirmomis kylančiomis ašaromis.



Pirmoji diena

- Štai čia laikom vazas, kavą, kakavą, arbatą, knygas.
“O, knygos! ” - be abejo viduje sušukau, o tada giliai atsidusau supratus, kad žurnalinės, dekoratyvinės nesąmonės.
- Čia ir pieną laikom. Nepamiršk be laktozės irgi turim.
“Nepamiršiu, ant šitų dėžių eisiu paverkti”
-Aha, - ilgesnių žodžių nesakiau - jutau - niekaip negalėsiu paslėpti trūkčiojančio balso

Puodeliai iš antro aukšto žemyn. Paštas, siuntos, “sveiki, taip.. tušinuką?.. žinoma turim, prašau”. Kava, pienas. Palaistom gėles. Nedaug tereikia, kad augtų. O kaip aš, kaip augsiu rytoj, jeigu šiandien gėles jau palaisčiau?

Apie 130 puodelių. Skaičiavau, nes ką daugiau veikti. Ir vėl išplauk, įdėk, papildyk, atnešk. Kava, arbata. Nepamiršk pieno be laktozės. Pirmas aukštas, antras, pirmas. Ne, aš neperdedu. Ten daugiau niekas nevyksta. Keli niuansiniai dalykai, paruošti posėdžių salę ar patikrinti durų užraktus. Daugiau nieko. Daugiau nieko tik rankos dreba.

-Tai kodėl niekaip nenustoju drebėti? Darbas naujas, bet toli gražu ne raketų mokslas. - užsidariau tualete ir žvilgsniu save prirėmus nebegalėjau šio klausimo vengti.

Pečiai nusileido, užsimerkiau. “Žinau, kad reikia, bet aš negaliu. MATAI, NEGALIU! ” - šnabždu, nors galvoj sprogimo banga nušlavė paskutinius racionalumo likučius. Žvelgiau į drebančias rankas. Tuomet į save - užspeisto gyvūnėlio žvilgsnis. Nežinojau ar save apkabinti, ar papurtyti.

Ką tuomet galiu, jei net ofiso aprūpinimas puodeliais ir pienu sukuria karą tarp manęs ir manęs.
Aukštyn, žemyn. Tik šįkart ne aš, o širdies spaudimas. Jutau kaip kietas kamuoliukas, dar prieš interviu sulaikytas Ne, viduje suminkštėja, ne švelniai išsilieja, o tvirtai įsikimba į visus kampelius.

Po pirmos darbo dienos ašarėlės riedėjo. Žarnos dar labiau vartėsi, o vietoj rytojaus mieliau būčiau pasirinkusi apokalipsę. Lai visi puodeliai sudega, net jeigu kartu degsiu aš, svajonės ir viskas aplink.



Antroji diena

Apokalipsė neįvyko. Dangus negriuvio. Pragaro liepsnos neatsivėrė. Miestas gyveno įprastu ritmu. Rytinių kamščių tempu judėjau link tikslo, rankoje gniauždama raktus nuo savo pasirinkto kalėjimo. Gražaus, šilto, bedvasio, kava atsiduodančio ofiso.

Antrą dieną Dievas atskyrė vandenis nuo vandenų - sukūrė dangaus skliautą. Ir tai buvo gerai.
Aš antrą dieną atskyriau šaukštelius nuo šauktų. Ir tai buvo gerai.
Keturis kartus nešiau puodelius žemyn ir aukštyn. Ir tai buvo dar geriau.
Ištuštinau kavos tirščių indą. Ir visi aplink džiūgavo.
Papildžiau pieno be laktozės atsargas. Ir taip visus išgelbėjau nuo vidurių paleidimo.
Parašiau dvylika laiškų “Sveiki, toks ir tokia, noriu pranešti, kad gavome jūsų paštą. Ar pasiimsite ar nunešti į kabinetą? ”. Ir kylau, ir leidausi, ir…

…ir nieko.

- Tu esi svarbi ir reikalinga. Kava pati nepasipildys. Ne visi sugeba pasiimti paštą. Ką jie be tavęs darytų? - kalbėtis su savimi tapo vienintelė išeitis sulaikanti paskutinius proto varžtelius kartu. Juk su kolege negaliu kalbėtis. Balso stygas apsėmė sūrus skystis. Norėjau tikėti, kad ji mato mano tylų konfliktą.

-Puodeliai vėl pasibaigė. - komanda skirta man. Abejoju, kad mano akyse ji matė kylantį absurdą. Jai šis darbas nebuvo kančia. Na taip, juk juos dabar nešioju aš.

Su kiekvienu indaplovės įjungimu, pieštuku ir pieno pakeliu tolau nuo savęs. Judėjau automatiškai. Išimti padėti. Tik tak. Sraigtelis. Mistinis Dievas buvo kūrėjas. Aš - ofiso dievų įrankis.

- Ne. Esu tik mažas, bereikšmis pieštukų ir kavos aprūpintojas. - žinojau, kad negaliu čia būti Pavargau nuo ginčo su savimi. Galva plyšo. Veidrodyje mačiau kaip trūkčioja akies vokas. Ne, neverksiu. Greičiau pradėsiu rėkti.

Antros dienos gale Dievas žinojo, kad šio darbo daugiau daryti nebereikės. Aš žinojau, kad tą patį kartosiu kol išprotėsiu. Arba įvyks išsvajotoji pasaulio pabaiga.



Trečią dieną kėliausi iš numirusių.

Man nepavyko atsiriboti. Būdama darbe galvojau kaip noriu išeiti, būdama namie - kaip ten negrįžti. Tapau dideliu, kietu, savyje susipainiojusiu nerimo kamuoliu. Buitis tapo tokia pačia prasmės neturinčia monotonija. Trys valandos “gyvenimo” atrodė kaip įžeidimas ir pasityčiojimas. Per jas nesugebėjau džiaugtis laisve. Baigus darbą laikrodžio rodyklės imdavo artėti prie darbo pradžios. Kiekvieną minutę neapykantos lygmuo kildavo ir mintyse vis labiau klimpau į neviltį.

Nemiegojau. Jeigu miegant sapnuoji darbą - miegu to neįvardinsi. 

4 ryto pajutau pirmą stuktelėjimą į galvą.
“Prasideda. ”
Migrena - kūno prakeiksmas ir palaima. Kas geriau priverčia nebegalvoti, atsiriboti nuo visko, jei ne drąskantis fizinis skausmas. Vieni minčių tylą pajaučia bažnyčioje ar meditacijoje, aš - galvos skausme. Dabar suprantu kodėl žmonės pjaustosi.

- Sveiki. Žinokit ateisiu vėliau. Galvą skauda, vemiu.
- Negerai. O pažyma yra?
- Tai aš vėliau ateisiu.
- Negalima. Nedarbingumas ir neateik.

Pusę dienos gaivinausi. Galva skilo į mažytes šukeles. Išvėmiau  savaitę marinuotą nerimą. Negalvojau apie nieką. Kūnas prievarta mane atitraukė nuo taip ilgai trunkančio vidinio karo. Sakiau, kad skausmas yra palaima. Gydytoja leido nedirbt ir rytoj, ir poryt. Iki savaitės ten nesirodysiu. Aukštyn, žemyn - tik šįkart pulsas iš laimės.

Ir vis tiek - į nugarą kvėpavo ateitis. Išvažiavau į kaimą, kur nedariau nieko tik stebėdama rudenio užmigdytą gamtą apsimečiau, kad realybė neegzistuoja. Norėjau susilieti su vienkiemio tyla. Išskaidyti kūną į molekules, susilieti su vėju ir nejausti kaltės, kad bėgu nuo gyvenimo. Vėliau juokiausi su draugais. Savo kančią perteikiau kaip ironijos pilną nuotykį. Gal ir pati tuo patikėsiu.

Kaupiau džiaugsmo akimirkas tikėdamasi, kad šios palaikys mane gilioje beprasmybėje pirmadienį. Bet savęs prievartavimo jausmas manęs nepaleido ir geresniu rytojumi netikėjau.



Antra pradžia

Perpildytame troleibuse neužleidau vietos senukams. Jų fizinės jėgos didesnės. Mano susigūžusi siela kaulus ir raumenis pavertė nepajudinamu švinu. Jutau susiraukusius žvilgsnius. O kaip jų antakiai nusileistų žemyn, lupos kietai susispaustų išgirdę mano problemas.
“Atleiskite, bet neduosiu jums atsisėsti, nes važiuoju į darbą, kurio nekenčiu”. - pati susiraukiau nuo šitokio absurdo.

Silpna. Išlepusi. Bailė. Žinau, visi taip galvoja klausydamiesi mano amžinų skundų.
- Tai išeik.
- Negaliu.
“Tai nesiskųsk”, - draugai ir artimieji nutylėdavo. Iš juokingos istorijos tai tapo visus erzinančia mano asmenybės dalimi.

Ar sąžininga yra skųstis savo paties pasirinkimu? Ne, tikrai ne. Ar galėjau nustot? Ne. Troškau gauti leidimą išeiti. Paskatinimą savęs nekankinti. Norėjau išgirsti “tu nesi silpna ir išlepusi, jei tik nori - išeik”.  Reikėjo patvirtinimo, kad laimė egzistuoja ir turiu teisę jos siekti.

“Bet man reikia reikia reikia. Bet man reikia darbo”

Manoji malda vis sukosi galvoje. Malda, įkalinanti baimėje, nuvedusi iki didžiausio konflikto tarp proto ir sielos. Išeiti nėra išeitis. Pasilikti irgi nėra išeitis. Nesugebu pasirinkti. Nei vienas sprendimas neatrodo tinkamas. Lėtai dėlioju puodelius. Norėčiau visus išdaužyti. Vietoj pieno be laktozės pripilti natūralaus. Visiems sukelti pykinimą bent šiek tiek panašų į manąjį.

Tai tik trečia diena, o mintyse skaičiuoju metus. Laukiau leidimo išeiti. Ženklo pasiduoti. Kabinėjausi prie visko: visur skambančios lifto muzikos, per sauso oro, trumpos pietų pertraukos, kietos darbo kėdės.  Norėjau pajusti paskutinį lašą, krentantį į mano kantrybės taurę. Bet ši jau senai perpildyta, išsiliejusi. Tik protas niekaip neduoda leidimo žengti pro duris.

- Tiesa, pamiršau paminėti. Pas mus su džinsais negalima. - tarsi tarp kitko leptelėjo kolegė. O aš dar svarsčiau, kodėl ji kasdien vaikšto su sijonu. Nurašiau amžiui, bet pasirodo tai prisitaikymas prie sistemos. Sistemos, kuriai nesu sukurta.

Netikiu, tuo ką išgirdau. Ir taip jaučiausi nieku. Nemaniau, kad galiu pasijusti blogiau.
Žiūrėjau žemyn į savo tamsiai mėlynus naujus džinsus. Mintyse mačiau ir tuos, kurie spintoje. Prisiminiau, kad net mokykloje neprisiverčiau dėvėti uniformos. Nesulauksit. Išmeskit mane. Nuo manęs norėjo nuplėšti odą, nulupti raumenis ir sausgysles, palikdami tik plikus, baltus kaulus. Pasirodo jokia saviraiškos forma čia netoleruotina.

Nežinau kodėl iškart neišėjau pro duris. Galvoje vis dar skambėjo mane sulaikanti malda, mantra, frazė, išsakanti vienintelį siekį. ”Bet man reikia reikia reikia. Tai man reikia nusipirkti sijoną ir kelnes? ”



Trumpas pokalbis

- O tu ar žinai ką nori veikti?

Nepažįstu jos. Tai tik ketvirta naujo darbo diena. Ją matau antrą kartą ir pirmąkart kalbamės.

- Žinau. - sušnabždėjusi greitai nusukau žvilgsnį.

Nepažįstamiesiems esu linkusi išversti savo vidurius ir drėbti ant stalo saldžiausią ar rūgščiausią turinį. Tik kodėl šįkart tai skambėjo kaip paslapties atskleidimas? Toks nemalonus tiesos pripažinimas.

Likusias valandas mintyse grįžtu prie pokalbio. Tokio trumpo, beveik apie nieką, tik tas niekas nugulė ant plaučių ir su kiekvienu įkvėpimu didina norą veikti. Tas paprastas klausimas įstrigęs tarp penkto ir šešto šonkaulio. Žinau! Rėkiau visiems visada. Bet apsidairius matosi, kad atsakymas nesiderina su realybe.

Išėjau. Tarsi įkaitinta geležimi pervėrus į galvą įsirėžė skausmas. Negalėjau jo sulaikyti. Nebegalėjau ignoruoti savęs. Kalta, kalta, kalta, aš esu labai kalta. Esu kalta švaistydama kitų laiką, kalta atiduodama savąjį tam, ko visai nenoriu. Atgailauju savo pasirinkimų, nešančių žalą visiems. Labiausiai man.

Tik dabar suvokiau. Jos vardas toks pats kaip mano. Išpažintis buvo skirta ne jai, o man.

- Monika, aš noriu būti rašytoja. - nežinau kuriai iš mūsų tai sakiau, bet džiaugiuosi, kad pagaliau pasiekė mane.

Vadovei apie išėjimą pranešiau sms žinute. Neketinau ten žengti nei žingsnio. Noriu pamiršti viską, kaip blogą sapną. Pradėti iš naujo.


Pabaiga

“Man reikia reikia reikia. Dabar pat reikia darbo. ”

Pirmas parašytas sakinys. Rankos drebėjo. Ateitis nėra lengva ir stebuklinga. Galbūt pasirinkau teisingai. O galbūt ne. Bet štai sėdžiu su džinsais, vienu puodeliu ir bent kažkokią prasmę jaučiu.

“Man reikia reikia reikia. Reikia nebedaryt klaidų”