Atsivertimas

Jei mokėčiau kalbėti, tikrai to nerašyčiau. Nė už ką. Išberčiau tau save visą, vietoje nuleisto žvilgsnio numesčiau po kojomis gleivėtą esatį, o nuo jos oras prisipildytų atverto pasaulio garso, sinchroniškai mudu trauktume į plaučių alveoles gauruotą mano liūdesį ir akmeninį džiaugsmą, atkakliai įsipainiočiau į tave pro odos plyšelius, kol, galiausiai, manimi gal pradėtų lyti. To jokiais būdais nenutiks. Kažkas pavogė mano žodžius, atrodo, nuo pasaulio, tad ir tavęs, mane skiria permatoma plėvelė. Ji tingiai banguoja, pro jos membranas tyžta garsai ir žodžiai, formos, grublėti ir kūniški paviršiai, išpampę, sutinę, o ir praeitą naktį tavo šilumos užuovėjoje palikti manieji žvilgsniai, tie šventieji ir pasmerktieji, nusukti, įžūlūs ir kažko dar besiviliantys.

Lyg turėčiau jau pradėti, bet vis atidedu. Esu pasiruošusi, veidrodėliai pasukti tinkamu kampu, leidžiančiu girdėti pokalbius, sklindančius man iš šonų, akies krašteliu žvilgtelėti į praėjusiuosius už manęs šio miesto grindiniais ir laiptinėmis, jau galėčiau juos užrašyti – suvaldyti patį miestą. Nėra labiau tam sutverto laiko nei šis, paskutiniosios gegužės pavakarės, kai statybviečių dulkės ir balandžių išmatos, hipsterių ir reiverių prakaitas, atsiduodantis salstelėjusia žole, svylančiais ratais ir džintonikais, kaitinamųjų cigarečių dūmais ir plastmasiniu lempučių žybsėjimu, senų moterų ir jų krepšių, prikrautų slidaus kryžiažodžių popieriaus ir keptų viščiukų, kvapas pinasi ir maišosi ore, pinasi ir maišosi ir kyla virš švytinčių medžių, pranokstančių žydinčias alyvas, nešienaujamas pievas ir pienių jūras, pakibusias danguje, kol nuvargęs nuo savęs paties, o gal tik prisimokęs iš miestiečių savižudiškų minčių – įsiduria į senųjų bažnyčių kryžius ir krenta, praradęs viską, o gal vien save patį, krenta ant nevalytų langinių, įsigeria į Sarbievijaus kiemo plyšius, prisėda Bernardinų prieangiuose, prasiskverbia pro vilniečių poras ir šitaip sugrįžta vėl būti pačiu savimi.

Maža muselė praeina mano monitoriumi. Ką aš turėčiau papasakoti, į ką pasiversčiau pati, o kuo paversčiau tave, muselė keliauja monitoriumi, baltas, nevalyvas monitorius, juo keliauja muselė, kyla į viršų, apsisuka, pasuka į kairę, vėl į viršų, ką ta muselė galėtų mąstyti ir ką tai galėtų reikšti jos, tos muselės dabar jau besileidžiančios į apačią, mąstymas, ar ji galėtų pasakyti kažką, ko mes nesugebėtumėme pasakyti, o gal kažkas galėtų sukurti muselės, jau dabar vėl bekylančios, besukančios į dešinę, staigiai besileidžiančios, dingstančios, muselišką intelektą, gal tik to mudviem betrūksta.

Manau, esu racionali, analitiška, tik ta muselė vėl atskrenda, jau leidžiasi monitoriumi žemyn, žemyn, kaip leidžiasi upė ar muselė besileidžia mano monitoriumi žemyn, žemyn, kaip aš retsykiais leidžiuosi šio miesto gatvėmis, ir kaip ta muselė, dabar kylanti, skraidžiojanti nerūpestingai šalia mano monitoriaus, vėl ant jo nutupianti, vėl ir vėl kylu ir leidžiuosi ties Polocku, sėdžiu ir žiūriu į upę. Kaip man tai papasakoti, kaip atsikratyti muselės tipenimo, net ir dabar, kai ji išnykusi aš žinau ji pasirodys, iškils, kad ir dabar, va, štai, atsirado ir vėl pradingo tik su jai težinoma muselės gracija, taip lyg žinau kuo mes pasibaigsime.

Muselės nėra, mes tik dviese, jau kaip ir galime kalbėtis iš esmės. Jau galiu tau papasakoti apie visa tai, kas įvyko. Jau baigėsi vasara. Vėl ji praskriejo, įkyrioji muselė, mes, aišku, dar kelis šimtus sykių susitiksime, taip, kaip ta muselė tikrai praskris, va, vėl atskrido, vėl žygiuoja monitoriumi, švaistosi į šalis, vaikšto ir vėl pradingsta, o man vėl belieki tik tu, kur aš tave mačiau, man tavo siela artima, kvailai veblenu tyliai tau į ausį, tavyje aš atpažinau gilų liūdesį, kartoju po to, kai sušniojau takelį ir pasakiau: einu susitvarkyti gyvenimo. Aš arti. Tu apsėdimas. Muselės kol kas nematyti.

Atrodo, nebepradėsiu, visą savo ateinantį gyvenimą nugyvensiu atidėdama šitai, ką turiu parašyti, kartu, tikėdama, kad tai turėčiau parašyti, kad nušvis diena, kai dar nepravėrusi akių, tik pajutus pirmuosius pabudimo judesius, ankstyvuosius tikrovės prisilietimus, kurie šiek tiek primena siūbavimą, lyg švelnų stuktelėjimą į sieną mudviem besimylint, pajusiu, šventai tikiu, manimi sruvens raidės, atrajosiu kabliataškius ir štai: nubusiu ir pradėsiu. O gal geriau gyventi kaip literatūra, suvis geriausia ja ir tapti.

Aš kartais mėginu sugerti visą akimirkos žavesį, Išganytojo kryžius gegužę, kai tyliai sninga parkuos medžių žiedais, o aš kaip visad blaškausi apsalusiomis akimis, dūsauju šalia saulėlydžio palytėtų senamiesčio gatvių, Onos ir Bernardinų, ties Užupiu užsuku prie Vilnelės, mane pasitinka genitalijų skulptūros ir švelnus upės meldimasis prieš misionierių elegantišką kritimą man virš pakaušio, arčiau sunkaus, pritvinkusio dangaus, atsiduodančio alumi ir amoniaku, kerpėmis ir pelėsiais, sūriais ir kirminais, automobilių padangomis, parklupdytu baroku, džiazuojančiu pokeriu ir aušros pažadais, medžių šlamėjimu, tavimi, tavimi, tavimi, kylančiu link Polocko, kiekvieną šeštadienį tarp dvyliktos nakties ir dvyliktos dienos, batus įprastai nešiesi rankose, dažnai kūkčioji ir visada, beveik visada svyruoji. Turi šiokią tokią bėdą, jie sako tave pažinę. Tik tu pats savęs dar neatpažįsti. Vis leidiesi ir kyli, leidiesi, klumpi, pakyli, amžinasis Sizife, atsisakyki, nepriimki šio darbo pasiūlymo, taip norėjosi, tave šitaip stebint, prieiti ir sušnabždėti tau į ausį burtažodį: prabusk.

Aš buvau suskilusi į šimtus savųjų būčių, tapatybių, sindromų, po truputį beplėšančių mano kūno organus, bet taip lėtai, kad dar įstengiau gyventi toliau. Iš pradžių viskas buvo valdoma, tikrai, maniau, o ką gi, esu, todėl galiu išsigelbėti ir padėti tau, dar nemaniau, kad viskas prarasta. Įkvėpta sustojusio, skęstančio ir sirpstančio laiko galiu gyventi su tavimi nepasikalbėjusi, dar tikėjau, kad galiu rinktis gyvenimą, o ne literatūrą, dar tikėjau, kad mūsų pažintis nieko nereiškia, ji tik mano susikurta iliuzija, užburianti mano tikrovę, pamėkliška šypsena, bauginanti ir blaškanti mane nuo kasdienybės. Buvau naivuolė, kvailė ir savimyla, atgailautoja, šventoji ir budelė, nusprendusi, kad galutiniam sprendimui tinkamiausia auka būsiu aš pati. Supainiodama mirtį su gyvenimu, tapau ne kurianti, o kuriama.

Dabar mano gyvenimas visko kupinas, dabar aplinkui daug šviesos, aš ieškau šviesos, tu pakeli akis į viršų, man viskas per daug intensyvumu, sakai ir kvailai išsišiepi. Viskas tapo per daug simboliška, čia pernelyg smarkiai įsisiūbavo gyvenimas, į jį per daug stipriai buvo įsipynusi literatūra, fatališki ženklai ir mano beprotybė – aš nebegalėjau atskirti, kada mes žaidžiame. Po dviejų susitikimų aš tau sakiau, kad esu įsimylėjusi, po penkių jau norėjau viską baigti, atsiverti, bet aš tavęs visai nepažinojau, skubėjau ir buvau nekantri, norėjau greitai sudegti, o tik žvelgei švelniai liūdnomis akimis, o gal tik nenorėjau rašyti, gal tik norėjau rašyti, ieškojau įkvėpimo, gal tik norėjau meilės ir artumo, gal tik norėjau tavęs, gal nenorėjau meilės ir artumo, gal visai nenorėjau tavęs, gal tik nebenorėjau niekada išeiti, gal tik norėjau kuo greičiau sprukti, gal norėjau pamiršti, viską atsiminti, norėjau, kad manęs nekęstum, mylėtum, apkabintum, neprisileistum, palengva įsiskverbtum, būtum grubus.

Praeitąją naktį sapnavau, kad mudu keliaujame į švyturį, iš jo sklido akinanti šviesa ir aš tavęs nebegalėjau matyti. Jaučiau tik šilumą, sklindančią nuo tavo kūno. Tada supratau, kodėl čia vis pasirodo muselė. Aš žinojau, kad privalėjau viską tau papasakoti. Nepaisant nieko, atsiduoti nesvarumo būsenai, kristi kaip krenta žiedai gegužę, kaip krenta sniegas tada, kada jo labiausiai žmogui prireikia, tik pakelk akis prie bibliotekos, kokiais riebiais gūsiais šiandien pusto, kaip baltumos kritimą apšviečia žibintai, medžių ir praeivių žingsnių švelnus ošimas. Aš prisidegu cigaretę. Skamba Cohen Dance to the End of Love. Išsyk po to ištinka bedugnė, gliti, kaip tęžtantis sniegas kitos dienos vakarą, tik paklausyki, čia skamba tyla ir šurmuliuoja balsai pažemintųjų ir nuskriaustųjų, ir tų, kurie žemina ir skriaudžia, kaip šurmuliuoja benamiai, hiparikai ir prostitutės ir aš tarp jų, per juos, dėl jų, pakankamai išgėrus su jais, aš jie, jie aš.

Žinojau, kad man reiks atkerėti šį miestą ir save pačią, atsijoti literatūrą nuo gyvenimo, talentingai, taip, lyg man vienai tai tebūtų įmanoma, lyg aš būčiau talentinga, lyg iš manęs sklistų šviesa, į kurią kartais pasirenku žiūrėti ir kurią naktimis geidžiu aprašyti. Lyg jos kaip į gyvybės siūlo bandžiau kabintis, viską pamiršusi klajoklė, dykumoje pasiklydusi, į tave lyg vandens gurkšnio miražo besikabinanti, vienas du trys, maža muselė, mes viena kitos dar neužmiršome, maža muselė praeina mano monitoriumi. Muselė keliauja monitoriumi, baltas, nevalyvas monitorius, o juo keliauja muselė, kyla į viršų, apsisuka, pasuka į kairę, vėl į viršų, ką ta muselė galėtų mąstyti ir ką reikštų jos, tos muselės, dabar jau besileidžiančios, intelektas.

Tavęs nebeliko. Tu išnykai jau visam, kažkur tyliai besimeldžiant visiems dievams prie Aukuro ar Išganytojo, kažkur ten, kur būsiu imama į dangų, nes kaip kitaip galėčiau iš čia išnykti. Tiesa, bandžiau įvairius būdus: nekvėpuoti po vandeniu, išgerti didelį kiekį valerijono, žinoma, prieš tai paskaičiau, jog valerijono perdozuoti nėra įmanoma. Groja Nick Cave The Road, o aš sėdžiu sujauktoje lovoje. Gal dėl to galėčiau pasilikti, žinau, dėl ko negalėčiau išeiti.

Kartais noriu išnykti, ar aš galėčiau pavirsti musele, visi literatūroje juk pasivirto, kuo norėjo ir kuo ne, tik apie tai visa literatūra, apie pasivertimą, ar galėčiau prisidegti, prašau, taip, visa literatūra tik apie galimybės išpildymą, o aš norėjau, geidžiau sukeisti gyvenimą ir literatūrą vietomis. Muselės nėra. Galime kalbėtis. Ji tik tipena monitoriaus apačioje, viskas tvarkoje, dar turiu laiko, dar pabūkime.

Aš lyg norėjau pranykti, bet nuvažiuoju į Vasaros gatvę, sakau, su manimi kažkas ne taip, aš patologiškai meluoju, mano tikrovė suskilusi, taip, tikrai suskilusi, aš noriu atsiriboti nuo žmonių, aš nieko nebenoriu, aš, regis, tapau fikcija. Jie klausosi ir tarškina klaviatūra, ar jų monitorius irgi nevalyvas, ar ant jo irgi tipena maža muselė, jie klausia, ar gulsiuosi į ligoninę. Atsakau, kad taip, tik reikia grįžti namo, reikia susirinkti daiktus, reikia pasiimti cigaretes ir žiebtuvėlį, kaip gi aš be jų. Aš nesigulsiu, nieko man nėra, viskas gerai, sakau grįžusi, gulsiesi, sako pusamžis vyras, pati nesupranti, kaip tau yra blogai, ar girdi balsus, klausia jis. Aš negaliu pratarti nė žodžio. Kas aš esu, kai guliu psichiatrinės lovoje, jie sako, kad esu suicidas, aš esu suicidas, aš esu nenoras gyventi, skamba keistai, bet jaučiuosi apsimetėlė, aš nenorėjau mirti. Aš tik norėjau pranykti, tai juk nėra mirtis, bent jau ne to mus mokė apie mirtį.

Kartais įsivaizduodavau paskutinę savo gyvenimo dieną, viską apibendrinančią, nes gi tik tokia galėtų būti paskutinė mano gyvenimo diena. Aš įsivaizdavau tave nuogą, palinkusį ties mano krūtimi, švelniai ją glostantį, tyliai veblenantį meilės, o gal tik prisirišimo, gal veikiau išmoktus žodžius: neišeik, dar pabūk. Tavo keistai liūdnos, kiek žvairos, gilios lyg du ežerai akys žvelgė į mane visiškai nuogą, nuogą kokia tegali būti mėnesiena, koks tik gali būti nuogas likimas ir rugpjūčio žvaigždynas, kai žvelgi kur už miesto prie vienuolyno, nuoga koks tik gali būti žodis, ištartas po šeštojo bokalo alaus, nuoga... Aš norėjau tau prakalbti, atskleisti save visą, apibūdinti, išreikšti, nusakyti. Rasti tinkamiausias metaforas, įkirsti į tave aštriausiais palyginimais, norėjau išskirti raides ir sunaikinti sintaksę, geidžiau šio buvimo, to nuogo buvimo čia ir dabar, vien tam, kad tu žvelgtum savomis akimis, kiek žvairomis, o gal tik primenančiomis du žydrus ežerus, geidžiau tavęs, tavęs viso geidžiau.

Mama, mama, mama, ar tu matei žemą moterytę su mažu lagaminėliu kylančią į kalną, klausia manęs pagyvenusi moteris, kurią aš vaišinu cigaretėmis, kaip ir daugelį kitų, tokia jau aš, ne, jos nemačiau, aš jos nemačiau, kai vaikščiojau su savo mama, kai kilome į kalną, kai po ilgo laiko pirmą sykį tikrai kalbėjomės, kai leidosi akis spigindama saulė mums bekylant Sapiegų kapinių kalvelėmis, ne, aš jos nemačiau. Nemačiau jos ir tada, kai gulėjau palatoj, o tu, tu tik beldei iš kitos, tos, kur buvau pirma, iš sustiprintos priežiūros palatos kas tris sekundes į duris ir šaukei, kaip tu šaukei: mama, mama, mama. Nemačiau aš jos ir tada, kai pravirkai, vos tik bendrame kambaryje užgrojo daina mamai, kaip tu tada verkei, raudojai ir kvietei, o aš žiūrėjau ir galvojau: kokia puiki scena, gaila, kad aš stokoju talento jai aprašyti.

Mes negaudavome peilių ir šakučių, valgėme su šaukštais iš metalinių dubenėlių, sriubą, kotletus, varškę, duoną, bandelę, daug morkų, moteris, kuri nenustojo kalbėti, prie to paties stalo pranašavo mano ateitį ir jauna mergina didelėmis, kiek išsprogusiomis akimis pasakojo to suklerusio namo legendą: vieno dvarininko dukra sirgo šizofrenija, dėl jos pastatė vasarnamį, į jį paguldė gydytis, o ji, matai, pasiskandino kūdroje. Kalbamės jau ne prie stalo, tualete, pro kurio langą tyvuliuoja kūdra ir pliki medžiai, statybvietė, gydytojų automobiliai, kaip pro grotuotą langą – itin daug matyti. Čia rūkome ir kalbamės. Mergina rausvais plaukais visuomet ateina sveikindamasi: labas, panele vasara ir atsineša vis kitus gėrimus: užpilama kava, arbata su citrina, juoda kava, kava su arbata, kava su grietinėle, kakava ir tik tiek dabar atsimenu, na, ir dar – jai reikėjo pasakyti nulipti nuo radiatoriaus, nes kažkodėl laikėsi į jį įsikibus. Tame tualete aš sėdėdavau, rūkydavau, pradžioje tik bereikšmiai žiūrėdavau į kitas, klausydavau jų pokalbių ar raizgydavau save pačią, retsykiais prisimindavau tave, vėliau mes pradėjome kalbėtis, tiksliau jos pasakodavo, kaip nuo mažumės jas trankydavo patėviai, apie savo ligas ir netektis, už kurias suaugusiųjų yra kaltinamos, būdamos vaikai, buvo parduotos seksualiai tenkinti pusamžius vyrus ir miestas visas, kurį pažinojau ištirpdavo, čia likdavome tik aš ir kiti pasauliai, tik aš ir jie.

Tu paprašei išeiti, aš, būdama nėščia ištremtųjų ir įkalintųjų laiškais, maldomis ir eilėraščiais, pranašiškais sapnais, nenorėjau išeiti. Na, ir tada aš įsilaužiau į tavo namo palėpę, na, taip, ėmiau ir įsilaužiau, nutiko, kas nutiko. Nemaišyki vaistų su alkoholiu, o aš dar ant viršaus parūkiau kaseką. Kartais nutinka, susipainioju. Tu nenori manęs matyti, kam tau mane matyti, tau visa tai per daug intensyvu, o aš vis ateinu, vis grįžtu, aš tapau priklausoma. Aš nuodinga, abu tai žinojome. Aš kvailė, nes patikėjau, lengviau yra netikėti nei tikėti, kartojau sau šį užkeikimą, kai kritau nuo laiptų prie istorijų, lengviau netikėti nei tikėti kartojau tau vieną naktį, kaip šitaip pustė, kai pasaulis skilo per pus.

Ištekėjo, sunkiais atodūsiais, užtildyta minia, žydinčiais kaštanais pasruvo dar vienas birželis. Aš dar vis gyva. Žinau, esu patetiška, vis dar vaikštau lyg apdujusi, dar krentu keliais į asfaltą, šliauždamas kalno papėde, dar bandau užstumti pačią save, akmenį jau seniai kažkur pamečiau, kam jis reikalingas, jei turiu save. Žinau, maišausi, painiojuosi, atrodo, būtina pasakyti, šis ruduo kitoks. Tikėjausi, pagaliau būsiu tavęs atsikračiusi, bet rodaisi, kliūni po kojomis, kartais atrodo, pati tave sekioju, nieko nebesuprantu. Tu regiesi šalia senųjų liepų, sutinku tave raidėse, noriu pabėgti, ištrūkti, geidžiu nuo tavęs išsiblaivyti. Vėl sapnavau švyturį, o šviesa vis akino, vis plieskė į akis taip, kad visai nieko negalėjau įžiūrėti, tik vėl ją, vien viską apšviečiančią baltumą, tarsi jaučiau, kad esame netoli, kad jau lyg čia pat atkeliavome, kad mums pavyko jį pasiekti, plaukėme kelias naktis, o priartėjus – nenusakoma šviesa ir viskas. Nieko daugiau. Akinanti, visiška baltuma. Priartėjus, aš nebenoriu ten plaukti, kodėl mes iš viso ten plaukiame, mano kūnas ima priešintis tam, kas jau čia pat, aš noriu grįžti į krantą, aš noriu prabusti, o esu įkalinta baltumoje, ji arti, aš esu ji, viskas letėja, skaidrėja, darosi ramu, aš čia jau buvau, aš ją kuriu. Aš kuriu šį sapną, tu tyliai palinksti ties mano krūtimi, dviem žydrais ežerais aš išteku kaip išteka vynas tau iš rankų. Vienas du trys. Aš tipenu monitoriumi.

Ar galėjai kada numanyti, kad šnabždėsiu tau savo sielą šitaip, apsinuoginsiu neslėpdama nieko? Užkalbėsiu tau save visą, be jokių užuolankų, tik taip, kaip yra; ar tavo vaizduotė piešė šią akimirką, tyčia, puikiai žinant, kad tai niekaip nepadeda tavo tikrovei, kaip tik ją skaldo ir stumia nuo tavęs, užsibūdavai šioje akimirkoje ilgiau nei leidžia proto sveikata, atsinešdavai ją į pasaulį ir pats susipainiodavai. Abu žinome, juk įsivaizdavai mane kitaip, tąsią, užsibūnančią tarp pirštų įdubų, lipnią kaip liepos žiedai, bet nieko negaliu padaryti su laiku, kuris jau yra įvykęs, nebent būti sąžininga ir atiduoti tau jį tokį, koks jis buvęs. Vos tik šis keistas ir slėpiningas pokalbis įvyks, man vėl teks surasti personažą ir išsilaisvinti iš to, iš kurio čia ir dabar gimstu.

Pabaigoje likome tik mudu. Aš ir tu, nenustygstantis klaviatūros mirgėjimas, baltas, juodėjantis popieriaus lapas. Net muselės, net jos čia nebėra. Galų gale, likome tik mudu, priešinimasis tam, kas sukurta ir tai, kas kuriama čia ir dabar. Pabaigoje mes susijungiame, pabaigoje mes ištariame žodžius lyg užkeikimus, springdami nuo per greitai tariamų žodžių, mano sapnuose negalėdami suspėti nei į traukinius, nei į gyvenimo pabaigas. Galiausiai, likau tik aš ir mano sapnai, nesuvokiami ir nepaaiškinami, juose pasirodo Dievas ir tu, kuris niekada nepanoro pripažinti Viešpaties buvimo. Jei galėčiau kalbėti, tikrai viso šito nerašyčiau, bet aš tik apsimečiau, kad moku, vien tam, kad čia įvyktų švelniai veblenamas pažadas: tave aš parašysiu, štai čia ir įvyksta atsivertimas, miestas atsitraukia, tik aš ir tu, šokant kur prie Lazdijų Pelėdos, nejaukiai beriant per daug pretenzingus žodžius, mudu veidmainiškai poetiški, slenkantys į gličią bedugnę, tylą, švelnią, koks tik būna švelnus sniegas ant tavųjų blakstienų besileidžiant kur nuo Bekešo, palengva sruvenant sutiktosiomis akimis, prisilietimais, nereikšmingais pasakojimais apie tai, kas su kuo, taip nieko ir svarbaus pabaigoje nepasakant, tik aštriai, koks tik gali būti aštrus buvimas išsiblaivius, klausytis muselės tipenimo tavo monitoriumi, vienas du trys, tik aš ir muselė.