Marija Magdalena

Aš sėdžiu ir žiūriu į Marijos Magdalenos skulptūros nuotrauką. Medinė skulptūra, kurioje Magdalena pavaizduota visa apaugusi kailiu. Aitgalos ženklas, jeigu ką. Bet ne tai didžiausia atgaila. Ne tose susivijusiose garbanose yra jos gedulo ženklas. Skulptūroje Magdalenos keliai nuogi. Ant jų nei vienos plaukų sruogos. Jie bado akis, netgi šviečia. Nutrinti ir žmogiški keliai. Panašiai kaip kelnės, sudilusios. Klūpėjimo ir klūpėjimo, ir klūpėjimo, ir vėl klūpėjimo ženklas. Krenti ant kelių, nieko negali padaryti prieš Tą Didžiausią Paslaptį. Kad Žmogus, kurį myli, yra Jis. Kad Jis Myli Tave. Visas kūnas gauruotas, o keliai šviečia nuolankiu, skaudančiu, nuoširdžiu liūdesiu, sumišusiu su ilgesiu ir džiaugsmu. Kiekvienu kelio odos lopinėliu turi tą pajausti. Tą žemę po kojomis, ant kurios paviršiaus sekioji, paskui Jį. Negali kitaip. Per daug traukia, per daug norisi. Supranti, kad tai vientintelis Kelias. Keliais.

Kai po keliais jaučiu šaltas Bernardinų plyteles, šmėžuoja pilka, raudona, pilka, raudona, pilka, raudona. Jis čia.

O man žiauriai skauda ir pagaliau tai panaudosiu. Pagaliau panaudosiu tai Kūryboje, o norisi tk verkti nuo to. Kad yra ką panaudot. Nenorėjau, didžiavaus, kad neteko, o ėmė ir parklupdė. Mažas puodelis ant grindų. Mėtų arbata. Balti taškeliai raudoname fone. Puodelis keliauja pirmyn, atgal, iš rankos į ranką. Pasikartoja viskas, bet ne taip, kaip svajojau. Argi svajojau? Svajojau, kurgi. Bet nenorėjau, neleidau sau svajot, todėl noriu tikėt, kad pavyko. Nesvajot pavyko. Argi? Ir tegul.

Tegul šviečia pliki Magdalenos keliai ir tegul mažoji Madgalena verkia, išpylusi savo burbulų skystį ant gatvės. Raudoni kaspinai jos plaukuose ir džinsinis kombinezonas. Aš irgi verkiu kaip mažas vaikas. Nes kartais pavargstu būti Didesniu Žmogumi. Dar biškį paverksiu dėl išpilto burbulų skysčio, nors buteliuke jo dar liko. Ne viskas išsipylė juk.

Prie mano priekinio dviračio rato rankos pritaiso stabdžius. Magdalenos kojinės raudonos ir keliai purvini, keliai nuogi ir tokie vaikiški. Ji klaupiasi ant asfalto ir rauda, rauda, rauda. Tik išbėgęs muilas. Tik dingęs draugas. Tik miręs Draugas. Bet Jis prisikelia. Muilo galima užmaišyti dar. Pasikartos dalykai. Kitaip, naujai. Jis prisikelia su žaizdomis.

Magdalena klaupiasi ir tiesa rankas į sodininką. Nelaikyk manęs, moterie. Dar norisi ištiesti ranką, sugriebti eilėraščius, dviračius, vilnones kojines, suoliuką, kakavą, spalvotus pabarstukus, juoką, cigaretę tarp per daug asmeniškai pribraukytos poezijos lapų. Aš knygą, o man knygą. Aš bilietą, o man bilietą. Taip, taip, atsakai. Nieko nesakyk. Nieko niekada ir nesakėm. Tik pažadus, bet mano keliai dabar apnuoginti. Kaip gera jaust kelius po skruostu. Bučiuot kelius. Laikyt ranką ant jų. Jie šiek tiek murzini. Šilti nuo saulės. Nubrozdinti, traškantys, apvalūs.

Jis labiausiai čia yra dabar. Švelnumas. Avinėlio garbanos ant Magdalenos kojų ir nuogi keliai. Prasmingai įrėminta.

Pyksti, o vis tiek knygą dovanoji? O ar ne taip veikia draugystės?

Kiek daug atlaiko mano keliai. Kiek daug kelių teks keliams atlaikyt. Mano stiprybė — Viešpats Dievas. Jis davė man kojas, eiklias kap stirnų, kad aukštumomis galėčiau žengti. Švelnus kailiukas ir nuoga oda. Atleisk, atleisk, atleisk. Nebelaikysiu.