Lapė

Šešiais mandarinais sotus nebūsi. Gal tik pirštų panėrimu į lapės kailį būtum. Pasiilgau viso to jausmo. Noriu, kad man laikytų sprandą ir rankas. Šalta lapės nosis. Sniegas. Eini ir jautiesi kaip senovėje, kad esi gimęs tam, kad šitus šalčius ištvertum. Važinėju po visur ir matau tik namus tarp medžių, galvoju tik apie tai, ar juose gyvenčiau. Nes norisi tokio gyvenimo. Kur grindys medinės, bet tvirtos ir gelsvos. Kur didelis stalas, kažkas seno, bet ne taip labai, tik iš tėvų jaunystės. Kur man nutiktų tokie nuotykiai, kokie, atrodo, nutikdavo kone visiems, kol dar nebuvau. Kur byrėtų eglutės spygliai, kur būtų arbatos ir knygų, kur būtų svečių įraudusiais veidais ir jie batus valytųsi į tuos, būtent tuos, kilimėlius, supintus iš spalvotų medžiagėlių. Kur keptųsi pyragai ir būtų tas jausmas, tas vat jausmas, kai šilta kvėpuoti.

Norisi gražaus paprasto gyvenimo. Gryno. Labai labai gryno. Kad mylėčiau. Kad mylėtų. Aš kaip lapė.