Vaiskiais vasaros vakarais, išraudusiai saulei paskutinįkart bučiuojant smilgų plaukus, akylesnis prašalaitis nesunkiai gali įžiūrėti sukumpusį siluetą, susirangiusį ant gumbuotų ąžuolo šaknų, toli nuo žvyruoto tako. Tu toks senas, jog kaimo žmonės nebepamena tavo vardo, todėl praminė tave Bitininku.
Mėgsti čia sėdėti. Vynioji tirštą vėją aplink kaklą ir, rūgščiai kvepiant spygliams iš gretimo miško, čiupinėji vaškinę žvakę, negrabiais suskirdusiais pirštais bandydamas išgauti grakščią formą. Nardini rankas į greta stovintį medinį dubenį ir atgnybi dar trupučiuką saulės įšildytos, minkštos ir kvepiančios masės. Suminkai tarp delnų, arčiau prilenki raukšlėtą įrudusį veidą, vos neįmerkdamas barzdos, ir kruopščiai veri vaške išmirkytą dagtį. Dar pavolioji, palauki, kol atvės, keli prie šnervių ir uodi, uodi tą karčiai saldų vaško kvapą, sumišusį su pažeme besirangančiu rūku ir ajerų alsavimu. Tada stojiesi, pasiremdamas į gruoblėtą kamieną, gniauži delne žvakę ir palengva eini į trobą.
Tu žinai: viskas bus, kaip ir kiekvieną vakarą. Užlipsi laiptais, nusiausi batus, užsidegsi žvakę ir eisi miegoti tik tada, kai ji visa išdegs, po savęs palikdama tik sukietėjusią balutę ant stalo, juodą dagties nuodėgulį ir jaukią mintį, kad rytoj vėl eisi prie ąžuolo žiūrėti, kaip begėdiškai saulė glamonėja pakelės alksnius, leisi tirštam vėjui kutenti basus suragėjusius padus ir lipdysi. Iš naujo.
Tu guliesi į seniai betvarkytą lovą, kurios niekad nelietė moters rankos, mingi ir sapnuoji.
Sapnuoji šiugždančią pievą, kur į kojas kabinasi sodrūs žali dobilai, kur beeinant palei pat ausį kažką pašnibždėjo kregždė, o tarp pasiliejusių žiedų šmirinėja bitės, besimarkstančios nuo vasaros rankų šviesos.
Taip. Ir dar sapnuoji savo avilius lauko gale, kuriuos lankai kasdien. Rūpestingai apžiūri kiekvieną, neaplenkdamas nė pačio tolimiausio.
Saldus skonis kaupėsi sudžiūvusioj burnoj, kai bridai per rasotą pievą, rankoje nešdamasis dūminį ir dubenį koriams. Ėjai plikom rankom, juokinga buvo mintis, kad gali įgelti, „jos mano bičiulės“, sakydavai. Priėjęs avilius, glostei dar miegančias bites ir rinkai į medinį dubenį medumi varvančius korius, apliejusius tavo pirštus lipniu gintaru. Pasiėmęs savo dalį, o kitą palikęs snaudžiančiom ir visai nepiktom bitėm, ėjai glostyt kito avilio, ir dar kito, ir dar...
Tarsi klijai, medus lipino tavo pirštus, suskeldėjusias lūpas, kai mėginai juos nulaižyti, svaigino viržių kvapu ir traukė prie žemės prigulti, užmerkti mieguistas akis ir tik klausytis, klausytis lėto žemės dūzgimo varvant saulės lašams...
Glaudei prie krūtinės kupiną dubenį korių ir, aukštai keldamas kojas, apsisukai namų pusėn, ten jau laukė artimiausi draugai. Pirmąjį korį išdalysi elgetoms, kaimynams, per tvorą persisvėrusiems vaikams, kad kitas bitkopis vėl būtų sėkmingas. Tada kviesies bičiulius, tokius pat senus, kaip ir tu, į savo trobą, sodinsi prie ilgo ąžuolinio, nuo laiko jau spėjusio patamsėti stalo, vaišinsi midumi, ožkų sūriu ir dėsi korių dubenį ant stalo, kad ir jiems imant į rankas, iš akučių ištrykštų rusvas, sakais atsiduodantis medus, aptaškydamas šiurkščius drobinius marškinius ir vilgydamas perdžiūvusius liežuvius.
Tvankiam ir ankštam kambarėly, kurio netvarkė nė viena moteris, alsiai sapnavai, kaip, kiek tik atmintis siekia, vasarom kopinėdavai medų, o juodais žiemos vakarais eidavai šerti savo bičių cukrumi arba saldintu vandeniu ir prie krosnies minkydavai žvakes...
Prisiminei, kaip surambėjusi širdis virpteldavo, kai kartais, apėmus nenugalimam ilgesiui, dėdavai į šalį vašką, leisdavaisi į rūsį ir, atsukęs stiklainius su medum, kišdavai nosį į juos, paeiliui uosdamas kiekvieną. Šis kvepia viržiais, anas va- dobilais, trečiasis, matyt, bus miško, nes tamsus ir atsiduoda spygliais, o tas, paskutinis- liepžiedžiais...
Dar prisiminei, kaip, metams bėgant, tavo avilių ėmė niekam nebereikėti. Kaip paprastai, tu per bitkopį glausdavai glėbin krūvą varvančių korių, bet prie trobos tavęs jau niekas nebepasitikdavo, už tvoros niekas nebelaukdavo. Sakydavo, „... susenai, Bitininke, nebereik tavo medaus, nebereik tavo bičių, toli eiti iki tavo namų nuo kaimo, nebeturime laiko ir sveikatos. Dabar gali nueit į krautuvėlę ir gauti puikiausio medaus- saldaus, kartaus, net patį viduržiemį skysto- kokio tik panorėsi. Palik tas bites, per senas ei, nebepasirūpinsi... “. Ir tu sėsdavai vienas prie ilgo pajuodusio stalo, ir rūpestingai pjaustydavai baltą sūrį, tepdavai tirštą medų ant viršaus, ir apkerpėjusiom lūpom čepsėdamas dėdavai į burną.
O taip. Nervingai blaškydamasis lovoje tu puikiai prisimeni, kaip vieną naktį susirinko prie tvoros. Bet ne korių prašyti. Krautuvėlės savininko vaikigaliai, nešini deglais, lipo per tvorą, kietomis kojomis mindė pievų žolę, ėjo prie bičių ir aviliai skaisčiai suliepsnojo po juoda nakties drobe. Tarp svylančių skiedrų girdėjosi gailus dūzgimas, kurį užgoždavo lūžtančių medgalių traškesys ir ugnies ūžimas. Į orą kilo aitrūs dūmai, susmilkyti su garuojančio medaus dusliu kvapu, besileidžiančiu ant miegančio kaimo, pievynų ir tavo trobos.
Tu bėgai vienmarškinis, daužydamas ir kruvindamas kojas į aštriabriaunius akmenis, pliekei ugnį savo marškiniais, iš nevilties klupdamas ant kelių ir raudamas šlapią žolę. Kartūs dūmai graužė akis ir šios išverkė tą gailų, aimanų prisotintą medaus dvelksmą.
Ir taip klūpojai iki ryto, apkabinęs vienintelį išsaugotą avilį, panarinęs apsunkusią galvą, bejėgis net atsistoti, tylutėliai virpančiu balsu šnabždėdamas; „Kas čia eina?.. deivė Austėja... Ką ji neša?.. geras dienas, gerą medų... Kas čia eina?.. deivė Austėja... “
Karšta rytmečio saulė lyg verdančiu vandeniu nuplikina tavo nusilpusias akis ir tu keliesi iš lovos, niekad neliestos moters, išsekęs ir netvirtas. Bet prie šito jau beveik įpratai, nes nebėr tavo nakties be sapnų, nebėr ramaus miego, nepersmelkto alsaus dūmų kvapo...
Ropštiesi, pasiremi į grublėtą kėdę, rengiesi ir, vilkdamas kojas, klibikščiuoji į lauką. Oras kvepia tirštu vėju ir ąžuolo lapais. Ir dar vaško likučiais nuo tavo rankų. Tais, kurių kasdien kaupiasi vis daugiau, nes kiekvieną vakarą tu nulipdai po žvakę iš vaško nuo paskutiniojo avilio korių, o kasnakt ją sudegini.
Bet tik tu vienas žinai, kad vakar sudeginai paskutinį vašką, kad avilys liko tuščias, kad artėja ruduo, o bitės greit nebeturės iš kur ant savo ūselių krauti žiedadulkių.
Ir tu vienintelis žinai, kad šįvakar nebeisi prie senojo ąžuolo su dubeniu vaško. Dabar, dar nenudžiūvus rasai, leidiesi į pievą, kur boluoja vienintelis pakrypęs avilys, paskutinįsyk sėdiesi šalia, prispaudi kelius prie krūtinės, trauki į ją medžio, vaško, savo suskirdusių rankų kvapą, klausais praretėjusio dūzgimo ir pats šnabždi bitėms paskutinius žodžius. Tu žinai, jos supras. Jos girdi ir supranta.
Supranta, kad tu pasenai, paseno ir jos. Jūs nebeturit, ką čia veikti. Jūs nebereikalingi, tik nerangūs kliuviniai kitų kelyje. Ir jūs traukiatės. Visi kartu.
Bitės ropoja iš savo avilio, nes nusilpusios nebepajėgia paskristi, apkimba tavo kaklą, suglebusius žandus, lenda į šnerves, ausis, akiduobes, gerklę, leidžia savo geluonis ir čia pat miršta. Miršta ant to, kurį mylėjo, dėl kurio pasiaukojo, kuris išeis kartu su jom.
O tau visai neskauda. Jauti bičių sparniukų prisilietimą prie odos, jų mažas kibias kojytes, paskutinių žiedadulkių debesį, ir markstaisi nuo besibaigiančios vasaros rankų šviesos.
Aplink kaklą vyniojasi tirštas vėjas, atnešdamas rūgštų spyglių kvapą ir šypsosi išprakaitavusi saulė, paskutinįkart begėdiškai bučiuodama žilą tavo galvą.