Joninės

Štai ir trumpės jau naktys, o jos tokios ilgos. Mano batai ir sijono kraštas permirkę, o ant kaktos laša vanduo nuo dobilų vainiko. Visada tokiu metu pasijaučia, kad grįžau. Nes neišnyksta tas džiaugsmas, kad aš ne kur kitur, o čia. Stipri ranka ant liemens, šiltas petys prie mano, arčiau susiglaudžiam ir vėl sukamės atskirai. Lekiam? Lekiam. Ir tada kone kniūbsčias puldamas bėgi iki kalvos viršaus, kažkur šalia kabo mano vainikas ant lapais išpuošto stulpo. Nereikia net, kad rūkas prasisklaidytų, žinau, kad ten matosi sala, o ežeras aplink nurimęs. Stebuklingai šilta naktis, nors ryte, visiškai permirkęs nuo lietaus, rinkai žemuoges sau į kepurę. Sutinki žmones, kurie iš šito Žemaitijos krašto, jie tokie savi, tokie švelnūs ir su tokiu gyvenimo matymu, kuris vis labiau atsiskleidžia ir manyje. Laukėju aš. Bėgu nuo kaitros ir į pievas. Daug nereikia, tačiau tiksliai žinau ko. Žemuogių, pieno, pirties, žinoti, kada rišti vantas, o kada žydi rūtos, savų žmonių, skanios duonos, purvinų rankų ir skaudančių skruostų. Skauda man pėdas, sukuosi sukuosi, per mano sijoną nematyti, kaip dėlioju kojas, tad sukuosi, kad tik sijonas labiau plaikstytųsi, vėjas švilptų, pro šalį skrietų laužas ir ežeras. Žiežirbos kyla į dangų, ūkauju pakeliui namo, o laukia maudynės vos tik nusirengsiu. Nes kitaip čia viskas. Savitai, iki skausmo savai. Švelnus pažadas, kad susimatysim. ir pagaliau viskas taip tikra.