Rozścieliłam kocyk, udając, że lato,
Podobnie jak to słońce, na przekór datom.
Przykucnął motyl, może w roku ostatni,
Podziwiam jego skrzydeł wzór niebanalny.
Wtem się zjawił pająk, mister zwinne nogi,
Spłoszył mi motyla, sam nie czuje trwogi,
Promyki ciepłe pajęczynkami łapie,
I oznajmia światu, że trwa lato - babie.
Po kaldryte ats guliu,
Liuliuliu, liuliuliu,
Ir vitsai dar nemiegu,
Ir kojytėm tsau malu
uuu, uuu.
Vorats tstorats pu, pu, pu
Per kaldrytę kaip taku,
Oi patsoku lig lupų!
Tsliapt tsalia ir man paitsu! –
Jei drugelits ats etsu,
Tai, patsauli, jau tiu tiu,
Nei motciutėts, nei draugų –
Kats itsgelpėts nuo vorų?
Užtiesiau antklodę, apsimesdama, kad vasara,
Kaip ši saulė, nepaisant datų.
Drugelis tupėjo, gal paskutiniais metais,
Žaviuosi unikaliu jo sparnų raštu.
Staiga pasirodė voras, pone vikrios kojos,
Jis nubaidė drugelį, aš pati nebijau,
Šiltus spindulius gaudo voratinkliai,
Ir jis praneša pasauliui, kad vasara, močiute.