Kavos į lovą

Ką tu rūkai,
kai aš sapnuoju
ant tavo,
skalbinių minkštiklio gaiva kvepiančio pagalvės užvalkalo,
padėjusi galvą,
negalvodama,
kaip atrodo mano gaudynes žaidžiantys plaukai,
nežinodama, kaip žiūri į mane -
su šypsena,
ta mažyte tavo šypsena,
pasitinkančia mane,
kai įeinu į kambarį
po aštuonių valandų darbo
kituose kambariuose,
kitose erdvėse.
Taip žiūri į mane,
kol aš staiga
atmerkiu akis
ir užsisakau kavos į lovą.
Kaip aš galėjau pamiršti,
kaip gera šitaip gyventi.
Kaip aš galėsiu
viena numirti -
tik su savo angelu,
įsikibusiu man į parankę.
Kaip galėsiu aš
taip susitaikyti
su mūsų žvilgsnių
bežodžių pasikalbėjimų pabaigomis.
Ar kada išvis tai pajėgsiu?
Ar kada.


2024 04 07 Nida, Nidos meno kolonija. Kūrybinio rašymo stovykla “Frida”