Mensa hira ezd

Urkis ezdu mensa.
Ghzwers ezdo Urkis bro. Urkis bro mrto. Ghzwers zʃauda Urkis bro.
Saule szvida. Ghzeme kirsna. Urkis medzed ghzweruo. Ghzwers ezdo Urkis bro. Urkis bro mrto. Urkis seyrda mrija. Urkis irmu miʃzka. Ghzwers giwattuo miʃzka. Urkis iauduo ghzwers. Ghzwers iauduo Urkis. Urkis mactu ghzweres auges. Ghzweres auges zurda Urkis auges. Urkis swuida ocstri logsda. Ghzwers mrija. Urkis iauduo dhewghsmo.
Aplink ugniavietę sėdintys genties žmonės garsiai šaukia, išreikšdami džiaugsmą. Urkis, apsigobęs lokena, lėtai juda aplinkui ugnį. Vis paurgzdamas. Vis pašlubuodamas. Urkis supranta, kad gentis jį dabar gerbia. Kad atkeršijo už brolio mirtį. Kad pats vienas su ietimi nudūrė mešką. Gentis dabar ilgam turi maisto. Urkis taps genties medžiotojų vadu. Kaip ir jo brolis. Urkis nebejaučia perdrėkstos nugaros, kai meška jį apsikabino, mėgindama parversti ant juodos žemės. Bet Urkio kojos labai tvirtos. Žygiuose jis nešdavo savo mažąsias seseris ant pečių. Eidavo per kalvas, per miškus, per upes, o jos sėdėdavo jam ant pečių pakaitomis, tvirtai įsikibusios tai į plaukus, tai į ausis, ir savo plonais balseliais pasakodavo, čiauškėdavo, dainuodavo. O jų brolis eidavo pats pirmas ir vesdavo gentį ieškoti žvėrių. Kai rasdavo, gentis sustodavo, prisilaužydavo spygliuotų šakų, pasidarydavo trebus, kad galėtų susikurti ugnę ir nebijoti liuetso. Visi laukdavo. Urkis mėgo rinkti akmenis. Todėl ir būdavo dažniausiai prie vandens. Kai pamatydavo skilusį riedulį, prisiglausdavo, glostydavo, kalbėdavo savo kalba jam, kaip jie keliauja, kaip jis prižiūri seseris, kai ma ir tews nuskendo. Laikydavo akmenis rankose, juos apžiūrėdavo, padaužydavo ir stebėdavo, kaip jie skyla. Galvodavo, kad aštrus akmuo, jei tik kažkaip galėtų būti lazdos priekyje, tikrai galėtų tapti didesne jėga medžioklėje, negu titnagas, kuris greitai lūždavo. Kartą rado prie upės nugaišusį elnią. Su ragais. Apsidžiaugė, nes ragai padėdavo rausti žemę, kai norėdavo pasistatyti trebus ilgesniam laikui. O kartą rago dalis nuskilo, atsitrenkusi į akmenį. Urkis ją paėmė. Aštri ir tvirta. Trenkė į medį. Susmigo. Ištraukė ir trenkė į titnagą. Titnagas skilo. Urkis labai tvirtai pririšo aštrų smaigą prie savo lazdos. Dūrė Agui į koją. Agas garsiai šaukė, daug tekėjo kraujo. Žaizda buvo gili. Urkis džiaugėsi. Agas mirė po kelių dienų. Žaizda buvo juoda. Urkis buvo laimingas. Urkis turi aštrią ietį. Su ta ietim Urkis nudūrė mešką. Urkis parodė genčiai, kaip jis sėlino miške prie meškos. Kaip meška jautė, kad Urkis sėlina. Ir Urkis nudūrė mešką savo ietimi. Ir dabar Urkis ves gentį į priekį. Urkis pavalgė mėsos. Urkio seserys dabar sočios. Urkis yra laimingas.