Būti sau

Būti sau. Būti vienumoje. Būti nepriklausoma. Kai kas tai pavadintų egoizmu, dar kiti - maištu prieš socialines normas (juk mes, žmonės, sukurti būti bendruomenėse, dalintis informacija, idėjomis ir pan.). O kodėl, tad, vis atsiranda žmonių, kurie savo noru atsitraukia nuo sociumo ir randa nuoširdų džiaugsmą (ramybę) būdami patys sau? Jiems nereikia nuolat ieškoti kas užpildytų nejaukias tylos akimirkas, padėtų nuspręsti kuo šiandien apsirengti, nereikia ir patvirtinimo, kad jų egzistencija yra tokia pat svarbi kaip ir kitų, nepriklausomai nuo to, kiek ir su kuo jie bendrauja. Kartais ištinkančios liūdesio akimirkos yra ne kas kitas, o tų pačių socialinių normų primestas būdas sugėdinti savo paties pasirinkimą būti nuošalyje. Nors moraliai žmogus nesijauti kaltas, kad apleidai savo draugus ar artimuosius ir atsidavei vien savo paties gyvenimo kelionei ir asmenybės pažinimui, vistik karts nuo karto tam tikri ištarti žodžiai ar lyg tarp kitko mesti palyginimai sujaukia tavo mintis ir imi kvestionuoti tai, ką iš pat pradžių laikei normaliu dalyku. Noras pritapti yra taip giliai įsismelkęs į mūsų pasąmonę, kad net žinodamas, jog nepatiri jokio malonumo dalydamas save kaip trupinius kitiems (pažįstamiems ir nepažįstamiems), vistiek negali paleisti minčių apie tai, jog turėtum prisiversti išeiti į žmones, nes to nedarydamas „kažką prarandi“. Taip, gal ir prarandi šypsenas, kurios praskaidrintų mintis dienos eigoje, gal prarandi sugebėjimą pažvelgti į save kito akimis ar suprasti, kaip kiti žmonės visiškai skirtingai galvoja apie tuos pačius dalykus. Visgi, būti užribyje (gal tik kurį laiką, o gal ir visada), turėtų būti neginčyjama žmogaus teisė, kurią paaiškinti kitiems net neturėtų būti svarbu.