Kai prisiminiau trenerį

Į Birštoną pirmą kartą patekau būdama šešiolikos metų, kai treneris mus tris vežėsi į sportinio ėjimo varžybas. Tada nakvojom kažkokiam namelyje.
Mums paskyrė tris kambarius. Anos dvi draugės pasirinko būti vienam, o man ir treneriui teko po atskirą.
Kol dar šviesu išėjau pasivaikščioti. Toks pasakiškai geras oras ir nuostabi aplinka. Eidama pamačiau trenerį kalbantis su nuostabaus grožio jaunuoliu. Ir išgirdau kaip jį pavadino Povilu. Koks gražus vardas. jam buvo gal koki dvidešimt šeši metai.  Įsistebeilijus į tą grožybę net išsigandau kaip petimi trenkiausi į pušį, nes buvau nuklydus nuo tako.
-Žiūrėk kur eini. Ar ne skaudžiai? Susirūpino treneris.
- Viskas gerai. Susigėdusi pasikasiau petį.
- Einam aprodysiu trasą ryt dienai.
- Štai čia bus startas. Varžybos vyks ne stadione, o gatvėje. Ir šitą kvadratą reikės apeiti šešis kartus. O dabar einam vakarieniaut. Pakviesk anas merginas.
Baladojuosi į draugių duris. Ei, mergos, vakarienė. Treneris liepė ten eiti. Bėgam visos į kitą pusę kelio. Mus palydi Povilas. Valgykloje dvi draugės sėdasi prie mažojo staliuko, o treneris ir aš prie didesnio. ir priešais mane Povilas. Jie pradėjo kalbėtis apie visokius ryt dienos reikalus, o aš tik žiopsojau nenuleisdama akių nuo Povilo, kad net kąsnis pastrigo. Po vakarienės treneris griežtai uždraudė eiti iš namelio. O aš tuo metu džiaugiausi turėdama atskirą kambarį, bet negalėjau ramiai nusėdėt. Priėjau prie lauko durų, jos buvo užrakintos. Vis galvojau, kaip dar pamatyti Povilą, kaip išdrįsti jį prakalbint. Vaikštinėjau koridoriumi pirmyn ir atgal. Girdėjau kaip anam kambaryje draugės krizeno, trenerio kambaryje tylu, nuėjau į dušą, grįžau į kambarį. Durų net nerakinau. Pasižiūrėjau iškišus galvą per langą, bet lauke jau buvo tamsu. Atsiguliau ir vis dar negalėjau užmigti. Maždaug apie vienuoliktą valandą išgirdau kaip atsidaro durys. Į kambarį atėjo treneris.
- Neužsirakinus. Nebijai?
- Kad nėra ko čia bijot.
- Supratau, kad dar nemiegi ir užėjau pasikalbėti . Noriu tau pasiūlyt toliau mokytis sporto mokykloje.
- Norėčiau. (Jau mintys sukosi apie Povilą.) Tik nežinau ar tėvai leis.
-Apie tai dar pakalbėsim daug kartų. Kitą mėnesį vešiuosi tave į disko metimo varžybas Kaune. O tuo pačiu nusivesiu į atvirų durų dieną Kūno Kultūros Institute.  Matau tavyje perspektyvą.
- Gerai. Gaila, kad palikau kuprinę namuose. Būčiau paruošus pamokas.
-Tu visada pareiginga. Žinau, kad galiu pasitikėt.
Staiga treneris šmurkšteli po mano kaldra. Aš atsisėdu.
- Nebijok. Aš čia neatėjau tavęs prievartaut. Vėsoka pasidarė.
Atsiguliau nugara į jo pusę. Jis manę apkabino. abu nutilom. Sunku pasakyti, ką jutau tą naktį, bet taip ir užmigau jo glėbyje.  Ryte mus pažadino kvietimas pusryčiaut.
Tą rytą buvau labai pakilios nuotaikos. Supratau, kad treneris man tapo artimesnis už tėvą. Nežinau kodėl jis manę vežėsi į šitas varžybas, nes aš niekad nebuvau greita. Pajutau, kad nuo visų atsilieku dviem ratais. Dar lyg tyčia pradėjo skaudėti šoną.  Ėmiau ir pasišalinau iš trasos. Treneris ant manęs nepyko. Jis suprato mano padėtį. O aš dairiausi vaistinės, nes tais laikais paketų buvo sunku rasti. Prasidėjo mano dienos.
Kai jau po varžybų susėdom į autobusą, aš ramiai padėjau galvą ant trenerio peties ir snaudžiau. Girdėjau kaip draugės už nugaros prunkštelėjo, bet nekreipiau į tai dėmesio.
Kitą mėnesį, kaip buvo žadėjęs, vežėsi manę į Kauną. Tik manę vieną.
Tai buvo treneris-mokytojas, kurio negalima pamiršti. Aš vis dar uždegu žvakelę ant jo kapo, kiekvienais metais, per Vėlines.