Koks bebūtų akstinas - impulsas ar užplūdęs egzistencinis nerimas, mąstyti apie laiką yra mažų mažiausia gražu. Ir apie erdvę, kurioje esi ar galėjai arba neturėjai būti - taip pat. "Žydkapis" čia, manau, turi labiau mistinę konotaciją, susijusią su labai gilia senove, tik mintimis tepasiekiamą, atliekančią "laiko" alegorijos vaidmenį, o ne istorinės paralelės. Nors ausį iš pradžių ir rėžteli.
Ir visiškai sutinku su autore, kad sielai šilumos daugiau suteikia kavos puodelis čia ir dabar nei ne mums skirti stebuklai.
Trumpai tariant - gražios eilės. O šukuoti jas galima be galo.
Išties neblogai, bet ir man tas senas žydkapis užkliuvo. Lyg svetimkūnis nemotyvuotas kažkoks. Jeigu jau Autorė jį įpina tarsi kokį ženklą, tuomet tai turi būti labiau įprasminta...
Tai taip - emocija valdoma, miela, na tie visi buvai nebuvai ... gal tik žydkapis kažkaip perdaug akcentuotas, čia jau matyt asmeniška. Daug gražiau būtų senkapis ar šiaip kas ... tinkamas kavai :)
Kavą gert žydkapiuos vertinga, tai patyrimas. Apmąstai ką jie su mumis padarė. Parašymo vertingu niekaip nepavadinčiau.
Beje, pirmą kartą nuo pačios rašymo pradžios aptikau lyg ir pažangą. O gal labiau lyg, nei pažangą ir labiau nei aptikau. Žodžiu, ražienos beveik ėmė atitikt metų laiką, nors žinoma su lietum paveluota, jo jau niekam tiek kiek yra nebereikia. Reiktų grybam, bet jie neturi kur augt, miškų
vietose kirtavietės, pjūklavietės ir buvusios gamtos kapavietės, ką ten tie parsidavę gamtininkai ar girininkai beskelbtų. Nueinu į girią, o girios nėr, tik girios griaučiai palikti. taip ir su netikusiom rašliavom apie visokius kavos automatus su čeburekais - jas reiktų kirst.
deja, kertamos girios.