Shabu-shabu

Varginanti, ilga diena, kažkur kažkada į mūsų Tokijo kelionės dalies pabaigą. Viena iš dienų kai nesurezgėme plano ką veikti, ką daryti, kaip funkcionuoti. Pavojingas sandėris, kadangi tokiais atvejais aš egzistuoju laisvai: stebiu dalykus, vaikštinėju į parduotuves, matuojuosi dar nepatirtus gyvenimus.

Pajutau jos erzelį, nutaikytą į mano betiksliškumą ir visa valgančias akis. Norėjau čia kažką pacituoti, bet panašu, kad ji vis dar mane laiko už skvernų; visuomet teigdavo, kad aš ją ne taip pateikdavau, misinterpretuodavau ir miskomunikuodavau. Gal taip ir buvo, gal ir ne; tiesa, matyt, buvo kažkur per vidurį. Bet kuriuo atveju, jai atrodė, kad mes nepakankamai gilinomės į Japonijos kultūrą ir istoriją ir, kad mano veikla buvo betikslė, nutaikytą į nieką. Paaiškinau, kad tiesiog norėjau patirti šalį tokią, kokia ji yra: internalizuoti jos kvapą, vaizdą, materiją, pasiimti viską su savimi. Gėrybes, drabužius, menkniekius. Bet ką. Viską. Turiu pripažinti, kad tikrai norėjau visko. Visada gyvenime norėjau visko. Buvau godus ir galbūt tai buvo mano trūkumas.

Aš nekultūringa kiaulė, kuri nori įsisavinti visą ką; internalizacija prilygstanti skysčiu prisisunkusio audinio laižymui, sutrūkinėjusių sienų glamonėjimui ar senos gyvenimo meilės spontaniškam bučiniui, taip nuverčiant bent keliasdešimt tūkstančių aiškiai nusibrėžtų ribų.

Pamenu du įdomius dalykus kurie nutiko tądien. Pakeliui į - pagaliau - vietą, kurią norėjo aplankyt ji, labai ypatingą vaizdo žaidimų parduotuvę - mes užtikome žydintį vyšnių medį, pirmą ir vienintelį mūsų kelionės Japonijoje metu (keliavome ne sakurų sezono met - šitai žinojome dar prieš rezervuojant kelionę, tad galit įsivaizduot mano netikėtumą). Be abejonės, nepakartojamai gražus vaizdas, tad nenuostabu, kad norėjau ir nupaveikslavau mudu priešais. Sakura begaliniame urbanistiniame labirinte, su tokio aukščio boluojančiais pastatais, kad net Niujorkas nuraustų, pagalvojau sau. Išties kadro verta akimirka.

Man tikrai patikdavo talpinti savo gyvenimą į kadrus. Visuomet nutuokiau, kad jei dalykai pasisuktų prieš mane, šis įprotis sugrįžtų su įkandimu; pabandyk sunaikinti pusę savo virtualios egzistencijos po išsiskyrimo su gyvenimo partneriu, tarsi skaitmeninis šuo prisispaudęs uodegą tarp kojų. Bet aš apie tai galvojau gan Kierkegoriškai: gali gyventi drąsiai ir rizikingai (nelaimei, šiais laikais rizika apima ir kibernetinę romantiką) arba pasiduoti baimei ir niekada neaskleisti nė vieno savo jausmo - nei viešai, nei privačiai. Galbūt Kierkegoras taip tiesiogiai nesakė, bet jis rašė, kad gyvenime yra dvi galimos situacijos: galima daryti arba nedaryti, ir nesvarbu, ką bepasirinksi, bet ilgainiui gailėsis ir vieno, ir kito. Arba-arba.

Kaip išmintinga.

Bet kuriuo atveju, sakura buvo įdomi ne dėl savo grožio, o dėl mano nesibaigiančios simbolizmo paieškos.  Ir, išties, niekas manęs negalėjo kaltinti dėl to; net mūsų vestuvių dieną įvyko keli aiškiai simboliniai procesai, kurių niekaip kitaip neįmanoma interpretuoti. Vapsvos įgėlimas į mano kairyjį subinės skruostą; alpstanti močiutė per lietuvišką nuotakos kalbos dalį (kas galbūt nebuvo geriausia idėja turint užsienietę sutuoktinę); dvokiantis benamis šuo, kuris sekė mane namo trečią valandą nakties ir, kurį dosniai paglosčius, aš pats perėmiau nenuilstančią jo smarvę, nors vis dar atrodžiau elegantiškas, kad ir girtas ir dvokiantis.

Mes, entuziastingai besipykstantys vestuvių rytą.

Visur simboliai. Liko tik jų interpretacija.

Antrasis - ir, retrospektyviai galvojant, ne toks įdomus - dalykas, kuris įvyko tądien, buvo (dar vienas) mūsų konfliktas. Pastarasis įdomus galbūt tik tuo, kad įvyko viešoje vietoje, kas buvo juokinga, turint omeny absoliučiai kuklų ir ramų japonų būdą ir socialinį gyvenimą. Mes garsiai šaukėm ant vienas kito, nes norėjom skirtingų dalykų iš šios kelionės, skirtingų dalykų iš gyvenimo ir, ilgainiui, skirtingų dalykų iš vienas kito. Tuomet ji išėjo su vieninteliais mūsų buto raktais. Kurį laiką stovėjau prie šalimais esančio dangoraižio ir stebėjau kaip jos aukštai boluojanti šviesių plaukų kupeta išnyksta Tokijo verslininkų begalybėje. Komiškas kontrastas.

Pagalvojau, kad galbūt ji sugrįš, jei ne aptarti, tai bent grąžinti raktus. Prakeikiau save, kad leidau jai perimti kelionės organizavimą, nes supratau, kad dabar turėsiu pats tvarkytis su traukiniais ir metro, o tai, tiesą sakant, Tokiuje atrodė kaip milžiniška užduotis, net ir turint sveiką protą ir gerą ūpą. Dalykai, kurių neturėjau pastaruosius kelerius metus, jei apskritai kadanors juos turėjau.

Tuo metu prisiminiau vieną epizodą iš vaikystės - tiesą sakant, negaliu pasakyti, ar pats taip aiškiai prisiminčiau, jei ne švelnūs ir nuolat pasikartojantys motinos priminimai - kai buvau paliktas namuose, kol motina dirbo sode. Apstulbęs ir pasibaisėjęs žiūrėjau į ją pro langą, visas įširdęs dėl mano įkalinimo ir gausiai apsisnargliavęs verkiau ir daužiau lango stiklą. Motina pamojavo man neaiškios kilmės sodininkystės įrankiu, o jos lūpos judėjo. Tikriausiai ji sakė kažką raminančio, pavyzdžiui, „Netrukus grįšiu namo“ arba „Žiūrėk, aš (vis dar) čia“. Tačiau visiškai įmanoma, kad ji tiesiog pasakė „Nustok purvinti langus, snargliau“. Bet aš jos negirdėjau. Aš buvau viduje, o ji išorėje. Todėl dar labiau pradėjau daužyti langus.

Lemtingas momentas, kuomet pradėjo formuotis mano prieraišumo tipas.

Su šiuo prisiminimu ir ypatingu neapykantos jausmu sau, pasivijau ją ir paprašiau paduoti raktus. Tuo pačiu pasikalbėjome, nepaisant to, kad nei viena pusė nerodė jokio susidomėjimo kokiu nors prasmingu dialogu. Nebuvo jokio sprendimo, tik atidėlioimas. Sukąstais dantimis galbūt net laikėmės susikibę už rankų.

Juk žmonės turi būti racionalūs. Tiek daug metų, tiek daug bendrystės, tiek daug prisiminimų. Kierkegoras, pagalvojau sau. Arba-arba, visos situacijos lydinčios į tokį patį nepasitenkinimą, paguodžiau save.

Kaip išmintinga.

***

„Kas per chujnia yra shabu-shabu? “

Per visišką atsitiktinumą abu rezervavome bent tris shabu-shabu restoranus Tokijuje ir Osakoje. Netrukus sužinojome, kad „shabu-shabu“ arba „しゃぶしゃぶ“ reiškia tiesiog „švyst-švyst“, nes, pasirodo, toks garsas sklinda maišant ingredientus puode. Tarytum savaime suprantama.

Bet, kaip visada, aš kvestionavau viską.

Įdomu, kad mūsų kelionė pasižymėjo amžinais kalbos barjerais tiek tarp mūsų pačių, tiek tarp mūsų ir vietinių gyventojų. Nepaisant to, kad ji visai neblogai kalbėjo japoniškai (aš beveik pavydėjau jos sugebėjimų bendrauti ir šiek tiek gėdijausi; nors pats atrodžiau kaip iš japoniško anime, nesugebėjau verbalizuoti anime tiek, kiek norėjau), pirmoji shabu-shabu patirtis buvo, švelniai tariant, savotiška. Buvome rezervavę staliuką, tačiau padavėja, iš pažiūros nekalbi mergina, apsirengusi pigiu kimono, vedė mus per visiškai tuščią restoraną iki mūsų staliuko. Nejaukumas, jei toks žodis apskritai egzistuoja.

O pats staliukas iš tiesų buvo tiesiog didelis elektrinis puodas. Šalia jo - elekroninis meniu. Japoniškai.

Japonija, visgi.

„Ko pageidautumėte? “

Atsitiktinai pasirinkome mėsos, jūros gėrybių ir gausybę daržovių. Nuoširdžiai tikėjome, kad nė vienas iš mūsų pasirinkimų neįtraukė arklienos. Bet teisybės iki galo ir nesužinojome.

Kol mūsų dar ne-iš-švyst-čioti ingredientai keliavo vienas po kito, manyje suvirpėjo kažkas keisto. Pažvelgiau į savo maždaug devynerių metų partnerę, dabar jau sutuoktinę, ir pajutau nerimą. Tarsi pakilus šydui, apėmė tamsi ir neproduktyvi mintis; abstrakcija, žinoma, nieko konkretaus, tačiau pajutau savo paties esybę, kuri man sakė, kad nepaisant to, jog esame susituokę ir šiuo metu leidžiame medaus mėnesį, blogiausia dar priešaky. Juokinga mintis - ar jausmas? - kol ingredientų kiekis prieš mus tik augo. Mūsų vargšė nebyli padavėja (nebyli, greičiausiai, dėl savo pačios pasirinkimo, o ne dėl to, kad negalėjo kalbėti - juk buvome užsieniečiai ir, išties, tuo momenu atrodėme gan mizantropiškai) vis atnešdavo daugiau įvairios mėsos, krevečių ir žalumynų prie stalo (kuris, vėlgi, buvo tiesiog didelis elektrinis puodas), kol nebeliko vietos, ir tuomet ši pradėjo atsiprašinėti.

Sumimasen, sumimasen, sumimasen.

Ir, matyt, palaipsniui, aš pradėjau atrodyti atgailaujančiai, prisiderinant prie pavadėjos.

Atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau.

„Kas yra? “

Kaip keista; iš manęs nesklido joks garsas, tik vos įžiūrimos ašaros, galbūt dvi ar trys. Paprastai esu santūrus, iš pažiūros su niekuo ir niekada nerezonuojantis žmogus, ypač ir net galbūt tragedijų metu. Tačiau žiūrėdamas į marmurines žalios jautienos juosteles, sukrautas vis perimetru platėjančiame ir nuo tuštumos aidinčiame restorane, supatau, kad fizinė šios vietos tuštuma imituoja atstumą, kuris materialiai, fiziškai, psichologiškai manifestavosi tarp manęs ir jos.

Būtent todėl, kad praeityje patyriau neprilygstamai tylią, nearogantišką, nepraskietą afekciją tokiose tuščiose vietose, aš žinojau; neturėčiau taip jaustis. Nejaukumas ne dėl to, kad buvome vienu du, o todėl, kad iš mudviejų nesklido nė vienas garsas vertas ditirambo. Ir, tiesą sakant, nežinojau, ar kadanors toks ditirambas tarp mudviejų buvo. Galbūt ši realizacija mane labiausiai ir paveikė. Galbūt maniau, kad tokie garsai nebėra svarbūs ar turintys prasmę gyvenime, kuris dabar - jau dabar - turi būti praktiškas, kai antraeiliai pasirinkimai tapo pirmaisiais per prievartą, nes iš tikrųjų aš neturėjau jokio pasirinkimo.

Mano akivaizdžiai bręstantis niūrumas iššaukė jos didėjantį nusivylimą ir, suprantama, liūdesį, dėl žinių stokos apie mano vidinę būseną. Prisimenu save murmant: „Jaučiuosi taip, lyg būtume du pažįstami kelionėje“.

Tuo metu aš dar galutinai nesuvokiau, kad pradėjau kažką, iš ko sugrįžti nebegalima.

Shabu-shabu restoranas taip pat buvo savotiškas, nes jame nebuvo jokių instrukcijų ar gairių. Vis dar su šviežiai sūriomis dviem ar trimis ašaromis ant veido ambicingai stengiausi naviguoti elektrinį puodą ir šalia jo esančius įrankius. Tai tikrai buvo „pasigamink pats“ vieta. Kas, iš dalies, atrodo smagu, nebent ką tik patyrei tamsų epizodą vidury Tokijo suvokimo apie savo ir savo asmens, kurį turėtum mylėti ir kurti prasmę šios bejėgiškai trumpos egzistencijos metu, dėka. Pastaruoju atveju tiesiog nori, kad kas nors tavimi pasirūpintų. Jei ne mylimas asmuo, tai bent jau padavėjas.

Kai puode praėjau švyst-čio-ti skirtingus ingredienus, stebėjau, kaip žalumynai patetiškai traukiasi, o mėsa iš rubino raudonumo keičiasi į pelenišką pilką. Pasirodė, kad maistas puode pradėjo šnibždėtis, ir akimirką, vieną trumpalaikį užmašties epizodą, aš beveik vaikiškai sukikenau, kuomet puode sukėliau nedidelį sukūrį.

Iki mūsų atvykimo į kitus du shabu-shabu restoranus, aš jau buvau švyst-švystčiojimo meistras.