Nemėgstu eilėraščių apie eilėraščius, bet

sunkus tas poeto buvimas
kažkas rodos diktuoja iš aukščiau
kažkas kužda iš apačios
taip ir lieki gerai neišgirdęs
konspektuodamas nuogirdas
į kurias įsiterpia vėjas lietus ar kruša
ant skardinio stogo
viskam nutykus
lieka tokios
paukštiškos ir gyvatiškos šnẽktos

o kurios gi reikėtų klausyt

va tas iš viršaus kalba labai pakylėtai
iš apačios tykiau ir paslaptingiau
kai jau nieko žemesnio už dangų
nieko aukštesnio už dugną

nieko sunkesnio už plunksną
nieko lengvesnio už akmenį

kai žiūri nuleidęs akis
į mašininės alyvos balutę
tik tam kad pamatytum
debesis
nekeldamas žvilgsnio ir
neužriesdamas nosies

savo balso net negirdi
pilvakalbystės meną įvaldo
badas arba meteorizmas

keistas tasai reiškinys
nieko bendro su jokiais meteorais
kaip sako žmonės mirtingi –
dievulis orą pagadino
na o toks
toks gražus buvo

nutykus mašinų burzgesiui
ir troleibusų vielabraukiškumui
kiemo vaikams ir turgaus bobulėms

įtempęs ausis klausaisi šių keistųjų
balsų dichotomijos

taip ir išeina
eilėraštis
dievažin velniažin
balažin