čia dabar rymau

čia
dabar
rymau,
šioje mažiausioje Vingio parko
oazėje, ant suoliuko, laukdamas pasimatymo:
įdegusios, saldžios, krykštaujančios auksaplaukės,
ištroškęs nepadorios, raudonos merginos burnos,
geidžiantis jos skaisčių, tyrų, ledinių, sniego
baltumo, Arkties dantų: visa karšta širdimi
gašlauju…

čia
dabar
rymau,
gerdamas šį puikų napalmą ore,
šnervėmis, ištinusiomis lyg taurės,
be ateities, be prisiminimų,
mano brangiausioji mergele,
ir žvelgiu į eglę,
ir žiūriu, kaip tarsi šokėja,
ji lenkiasi, krenta ir siūbuoja ties klubais – jei ilgiau įsispoksai, seki pavyzdžiu...
kaip balerina, kuri, atrodytų,
stovėjo ilgai, pavojingai ilgai,
ant vienos kojos? – Atrodytų, kad ji pamiršo,
kitą koją?

čia
dabar
rymau,
velniai rautų, veltui
ieškojau dingusiosios
brangakmeniškos dvynės – turiu omeny, kitos amputuotos kojos –
šventoje apylinkėje
jos margame, papūgiškame,
plazdančiame, mirgančiame, nuo vėjo besisukančiame, mažame sijonėly.
o varge! o varge! o varge! o varge! o varge!
dingo,
PRADINGO amžiams,
kita koja!
Oi, kokia gėda dėl tos kitos brangios kojos!

ir štai man jau stovi,
kaip tik stovi žemiečiui, žmogui, vyrui…
negaliu kitaip, tad padėk man, Dieve!
amen!