Literatūrinis varveklis

Čia, kur kiti siūlo savo darbus,
Apsimetu, kad nieko daugiau
Nenoriu, tik – parodyti savo mintis.
Gyvenimas yra klausimų deginimas.
Negaliu įsivaizduoti kūrinio,
Atitrūkusio nuo gyvenimo.
Nemėgstu atskirtos kūrybos.
Nebegaliu suvokti proto,
Kaip atitrūkusio nuo savęs.
Kiekvienas mano darbas,
Kiekvienas mano žemėlapis,
Kiekvienas mano vidinės sielos
Ledyninis žiedas trykšta per mane.
Taip atpažįstu save laiške,
Parašytame paaiškinti intymius
Dalykus mano būties susitraukime
Ir beprotiškoje mano gyvenimo
Kastracijoje, kaip esėj, skirtoje išoriniam
Sau, kuris man atrodo lyg abejingas
Mano proto nėštumas. Kenčiu, nes
Dvasios nėra gyvenime ir gyvenimo
Nėra Dvasioje. Kenčiu nuo Dvasios
Kaip organo, Dvasios kaip vertimo,
Dvasios kaip įbauginimo dalykų,
Kad jie įeitų į Dvasią. Sustabdau šią
Knygą gyvenime, norėčiau, kad ją
Sukandžiotų išoriniai dalykai, ir
Visų pirma dėl visų priepuolių,
Visų mano ateities trūkčiojimų,
Savarankiškai. Visi šie puslapiai
Yra likę proto varvekliai. Atleisk
Mano absoliučiai laisvei! Atsisakau
Skirtis tarp bet kurių protokolų iš
Savęs. Ir nepripažįstu, kad egzistuoja
Koks žemėlapinis protas...
Turime atsikratyti proto, kaip ir literatūros.
Sakau, protas ir gyvenimas bendrauja
Visais lygiais. Noriu parašyti tokią knygą,
Kuri suterš žmones; tai bus kaip atviros
Durys, vedančios juos, kur jie niekada
Nebūtų sutikę eiti. Tiesiog praviros durys
Tikrovės pragarui. Ir tai ne daugiau knygos
Pratarmė, o, pavyzdžiui, eilėraštis, kuris
Tai išryškina, Arba visų suplėšytų įniršių
Išvardijimas sieloj. Tai tik varveklis, įstrigęs
Mano gerklėje...