Bromas Borasovas leidžiasi žemyn! - antras skyrius

Dabar Bromas sėdėjo policijos mašinoj, ant galinės sėdynės, tvirtai surakintas. Du kraujo lašai lenktyniavo žemyn jo skruostu. Jis dabar buvo daužtas visomis prasmėmis. Jam spengė ausyse ir jo žvilgsnis pabėgo iš šios planetos. Kartu pasiėmė ir jo protą. Nieko Bromas dabar negalėjo daryt, tik nuplūduriuot palei srovę. O ta srovė dabar tekėjo tiesiai į pirmąjį policijos komisariatą. Pasiekus jį, Bromas buvo išlaipintas ir nuvestas vidun.
Pareigūnai buvo nerimastingi, grubūs ir agresyvūs. Jie labai norėjo jam suduot bent kartelį į šonkaulius ar į pakaušį, bet Bromas nedavė tam nei priežasčių nei preteksto. Jis nė kiek nesipriešino.
Komisariato priimamajame laukė aukščiausio rango viršininkas. Karikatūriškai tvirto būdo ir sudėjimo. Jam pristatytas įtariamasis stovėjo nulenkta galva ir atpalaiduotais pečiais. Viršininkas, su panieka, jį apžvelgė nuo viršaus iki apačios.
- Žemyn. – Jis ištarė šaltai.
Ir pareigūnai pakluso. Bromas buvo nuvestas pro duris, koridoriumi, pro dar vienas duris. Tada laiptais žemyn. Tada dar žemiau. Taip penkis aukštus po žeme. Beeinant dar vienu koridoriumi, Bromas po truputi pradėjo busti, prarasti bukąją ramybę. Jis buvo įlaipintas į geležinį krovinių liftą, tokį itin nemodernų, lyg sukonstruotą stalino laikais. Bromas žvalgėsi aplinkui vis įtariau. Leidimasis žemyn užtruko bent penkias minutes. Temperatūra pradėjo kilti, Bromas pradėjo prakaituoti. Jis buvo nuvestas dar vienu, minimaliai apšviestu, koridoriumi. Kas penktą žingsnį, iš abiejų pusių buvo praeitos tvirtos geležinės durys su nedideliais grotuotais langais. Niekas nešaukė, niekas neskleidė nė garso. Bet Bromas jautė jį sekančius žvilgsnius iš kamerų tamsių gludumų. Jį vedė trys policininkai. Bromui vis sąmoningėjant, jie tapo vis ramesni, Bromo bijojo vis mažiau. Bet panieka jų niekur nedingo. Bromas buvo įlaipintas į dar vieną liftą. Dar grubesnį, dar staliniškesnį. Jie leidosi ilgai, labai ilgai. Po dešimties minučių, karštis buvo nebepakeliamas ir Bromas išlemeno:
- Pareigūnai... čia darosi karšta... labai karšta...
- Tylėk! – Atšovė vienas jų.
- Aš... nesuprantu kur...
- Tu nori smurto? Aš kaip tik puikioj nuotaikoj smurtauti, iškrypėli! Davai, paprašyk dar kartą!
Bromas nutilo. Po dar dešimties minučių leidimosi žemyn, liftas patapo perkaitinta pirtim. Bent septyniasdešimt laipsnių turėjo jame būt, jei ne daugiau. Pareigūnai net neprakaitavo, o Bromas buvo visas raudonas ir alsavo itin sunkiai. Liftas vis leidosi ir leidosi, vis žemyn ir dar žemiau. Kaitrinė lemputė virš keleivių, pradėjo mirksėt ir vos pastebimai keist formą iš apskritimo į kiaušinio. Grindų dažai pradėjo burbuliuot labai labai lėtai.
- Pareigūnai...
Pareigūnas sukumščiavo Bromui į pilvą. Jis suklupo ir palietė metalines lifto grotas. Baisiai nusidegino. Ant rankos akimirksniu užaugo pūslės. Jis pradėjo seilėtis nevaldomai. Kilnot vieną perkaitusią pėdą, tai kitą.
- Kiek dar...
Jam sudavė dar kartą, dar stipriau. Bromas parklupo ant kelių ir juos nusideginęs iš kart atsistojo atgal. Ant pilkų džinsų atsirado juodos, rūkstančios dėmės. Bromas nebesivaldė ir pradėjo aimanuot iš skausmo. Jam buvo suduota dar karta į pilvą ir Bromas apsivėmė. Vėmalai iš kart pradėjo virti ir aitriai garuoti, bet policininkai, atrodė, nejautė nei kvapo nei karščio. Bet jų veidai buvo pastebimai rausvesni. Ir liftas vis leidosi ir leidosi, vis žemyn ir žemyn... Visa kelionė truko gal valandą.
Susigriežė geležis į geležį ir liftas, drebėdamas ir cypdamas, sustojo. Policininkai, jau raudoni kaip burokai ir su dar raudonesnėm akim, atvėrė grotas ir atidarė duris. Bromas nebegalėjo nei eiti nei stovėti. Jis buvo nutemptas dar vienu ilgu koridoriumi. Jo lubose buvo keistai išdėliotos lempos. Įvairių rūšių ir labai padrikai. Vamzdinės ekonomiškosios, išlinkusios ir pakabintos įstrižai. Kaitrinės, nuolat mirgančios ir lyg nesuinstaliuotos, o tiesiog prispjaudytos ant lubų. Kairioji koridoriaus siena buvo nuklota supuvusiais gelsvais tapetais. dešinioji, beveik visur atsilupusiais, o kur liko, suskilinėjusiais gelsvais dažais. Nereguliariais atstumais įstatytos durys. Medinės, papelijusios ir pažymėtos labai dideliais romėniškais skaičiais. Tarp jų sukabinti neskoningi postmodernūs piešiniai.
Bromas buvo nutemptas į patį galą. Karštis buvo toks, kad tik priartėjus per metrą, jam skirtos durys nebeplaukė. Jos buvo pažymėtos numeriu „DCLXVI“. Vienas iš pareigūnų, su pilnai pajuodavusia uniforma, ritmingai pastukseno į duris. Už durų pasigirdo trumpas, bet skardus bruzdesys ir po kelių sekundžių – malonus atsakas. 
- Prašome, užeikite.
Moteriškasis balsas buvo skubus, bet labai lietuviškas, švarus ir mandagus. Atidarius duris, Bromą pasitiko labai stora ir suprakaitavusi kiaulė su ryškiais raudonais žandais ir trumpais karameliniais plaukais. Ji sėdėjo ant labai patogiai atrodančios kėdės, bet pati neatrodė lyg būtų joje įsipatoginusi. Akys greitos, taupančios laiką. Rankos visada turinčios ką veikti. Ant jos knyslės buvo ryškiai matomi kažkokių baltų miltelių likučiai. Bromas buvo pasodintas ir prirakintas ant klibančios metalinės kėdės, priešais apsiuosčiusią kiaulę ir jos baisiai netvarkingą ir ligotai apkrautą darbo stalą.
Kabinetas toks pat kaip ir tas darbo stalas. Visur dėžės ant dėžių, palaidi popieriai, kalnai atliekų. Ant sienų dar daugiau ir dar beprasmiškesnių piešinių. Nė vienas jų nebuvo pakabinti lygiai. Kaip ir jų autoriai, visi iki vieno pakrypę. Ant kiekvieno lygaus paviršiaus, buvo pastatyta po ventiliatoriu. Dar septyni kondicionieriai sukalti ant sienų, tarp piešinių. Dar vienas ventiliatorius, pats didžiausias, labai nesaugiai kabėjo nuo lubų.
Mažiau kepinantis oras ir uraganiška jo cirkuliacija, davė jėgų Bromui pakelti galvą ir akis. Jas pasitiko išsprogdintos kiaulės akys... Na, gal ir persistengiau truputi, vadindamas apkūniąją pareigūnę kiaule... Bet jei netyčia ieškote įrodymų, kad žmogus visgi yra kilęs iš kiaulės, o ne iš beždžionės, tai vienas nenuginčijamiausių įrodymų, va būtent čia ir dabar, į Bromą ir spoksojo. Neaišku, ką ji pamatė, bet spoksojo, lyg jos smegenų pusrutuliai būtų vietomis susikeitę. Ir atsikvošėjo ji taip staigiai, lyg jie ką tik atšoko į vietas. Ji net trinktelėjo keliu į stalą. Per sekundės dalį sučiupinėjo kiekvieno stalčiaus rankenas ir pasirinko vieną jų. Ji ištraukė šūsnį popierių ir beveik girdimai kalendama dantimis, ieškojo Bromo failo. Paieška užsitęsė jau dvi minutes, bet matėsi, kad jai pačiai jos atrodė kaip valandos.
- Boras Bromasovas? – Staiga ji užklausė, nepakėlus knyslės.
-Taip... Ne! ne... Aš Bromas BOrasovas... – Netvirtai atsakė jis.
- A! Taip, taip... atleiskit... che che. Ai! – Ji kilstelėjo akis. – Aš esu Polonė Šimtasdevymtaitė, prokurorė, malonu susipažinti! – Ji ištiesė savo ranką, bet greitai ją atitraukė, prisiminus, kad Bromas yra surakintas. Šiek tiek susigėdus, ji vėl nuleido akis ant šūsnies dokumentų. – Hmm... Reiktų tvarkingiau, tvarkingiau man čia... tvarkytis. Hmm... taip, taip... A! Gal galėtumėte priminti man savo mirties laiką? Nors valandą, jei ne minutę?
- Mirties?? – Sušuko Bromas.
- Taip, taip... daug čia failų pas mane... manau jie bent šiek tiek surūšiuoti pagal laiką... hmm... turėtų būt kažkur viršuj, bet... ahh... hmm...
- Palaukit... pala. ... Aš negyvas? Kaip? Kodėl??
- Na... nes numirėt. Todėl jūs negyvas. ... Ai, tikriausiai nuo galvos traumos. Būna taip... nepastebi žmonės dažnai, kad iš vis mirė... juolab kaip ir kada... nu nieko tokio, rasim. Laiko turim. Hmm... gal kažkur atskirai padėjau?
Bromas norėjo nusivalyt prakaitą, šiaip veidą paglostyt, bet vėlgi, rankos buvo surakintos. Panikos apimtas, jis bandė nutraukt ar nukratyt savo antrankius. Pastebėjęs, kad kėdė kliba, bandė ir ją sulaužyt, dar labiau ją klibindamas.
- Pone Borasovai, prašau, nurimkite.
Bromas nustojo muistytis.
- Aš pragare? – Paklausė jis atsikvošėjęs.
- Na, tikrai ne danguj, HAHAHA! – Nusižvengė ji kokainiškai, nenustojus naršytis dokumentuose.
- Tikrai?? Ne... Ne! Čia haliucinacija, aš haliucinuoju!
- Ne, pone Borasovai, tai ne haliucinacija. – Ji atsakė, lyg tūkstantąjį kartą į identišką teiginį.
Bromas  susmuko kėdėje ir pradėjo pats naršyt savo galvą. Ieškojo atsiminimų, kurie paaiškintų jo dabartinę poziciją, bet viskas buvo taip blanku...
- Kas čia vyksta? Ką jūs darote? ... Kas čia vyksta?? – Nebeištvėrė jis painiavos.
- Aš ieškau jūsų failo, kad galima būtų tęsti teisminį procesą...
- O tai... nesu aš JAU nuteistas?
- Tik dalinai.
- Kaip suprast „tik dalinai“?
- O! O? O! O! Radau! Bromas Borasovas, ID: 984541611246 – Aukštai iškėlusi dokumentą ir plačiai šypsodamasi, ji skaitė skaičius. Tada nusivalė nosį, padėjo failą ant stalo ir susilenkus, skaitė toliau. – Mirties laikas 2023-10-10 22: 17: 17. Mm… gražūs skaičiai, labai gražūs... Mirties priežastis: pašautas į krutinę penkiolika kartų ir dar du kartus į veidą, kai bandė pagriebti policininko ginklą… ūff! Čia geras! Gera mirtis. Retai tokios čia pasitaiko...
- O Dieve mano... – Sumurmėjo Bromas. – Bet... Bet aš to nedaryčiau... nedariau!
- Bet padarėte, pone Borasovai, padarėte. – Šaltai pakomentavo ji, pagaliau pakėlusi akis.
- Bet aš ketinau pasiduoti! Aš… Ne, nu… tai klaida!
- Galiu jus patikinti, kad tai tikrai nėra klaida. Tai yra faktas. Jūs užpuolėte policininką ir jis jus nušovė. Tai yra nenuginčijamas faktas.
- Bet... aš ketinau pasiduoti...
- Ah! Kažkoks nebeįdomus jūs darotes… - Atsilošė ji į kėdę, išsitraukė mažiuką buteliuką ir ant riešo užsibėrė šiek tiek kokaino. Sušniojusi, tęsė: – Pas mane bendrai atsiduria du tipai žmonių. Tie kurie susitaiko su faktais iš karto ir pasakysiu iškart, man jie labai patinka, gerbiu juos ir laikau tai lengvinančia aplinkybe… Irrr… ŪFF! – Ji aukštai pakėlė galvą ir susigriebė nosį. Patrynusi šnerves, ji tęsė: - Irrr tie, kurie muistosi, inkščia, išsisukinėja, ginčijasi, verkšlena, maldauja ir bando derėtis. Tokie man nepatinka. Labai labai nepatinka. Teisėjui aš siūlau tokius bausti kuo brutualiau. Nes jie švaisto visų laiką. – Ji šnypštelėjo, dar patrynė nosį, tada atsirėmė į stalą ir dabar labai labai rimtai paklausė: - Taigi, pone Borasovai, kokio tipo žmogus jūs esate?
Bromas nuleido akis ir gerai apmąstęs savo pasirinkimus, tyliai ištarė „Pirmojo. “
- Šaunuolis. – Šyptelėjo ji. – Galim tada pradėti.
Ji atvertė antrąjį puslapį neplonojo dokumento. Paskaičiusi porą eilučių, ji kilstelėjo antakius.
- Nemėgstate šunų?
- Priklauso nuo šunų. Kaip ir žmones, vienus mėgstu, kitų ne. – Atsakė Bromas, sukaupęs paskutinius jėgų likučius, stuburui ištiesinti.
- Hmm... Racionalus atsakymas. Kokių šunų jūs nemėgstate?
- Terjierų... tų mažų, kur labai daug loja...
- Labai jų nemėgstate?
- Na... Nemėgstu ir tiek.
- Tikrai? Tik tiek?
- ... Taip?
- Bromai, kodėl jūs man meluojate?
- Nu... Gerai, labai nemėgstu. Nekenčiu jų!
- Net ir tai per silpnai skamba. Pone Borasovai, per savo gyvenimą jūs užmušėt penkiolika terjierų. Kiekvieną sutrypėt kojomis, sutraiškėt jų kaukoles...
- Penkiolika?!
- Taip, penkiolika. Neskaičiavot?
- Nesąmonė! Absurdas!
Storoji prokurorė atsilošė ir nusivylusiai atsidūso.
- Tik vieną nuspyriau! Tik vieną! Nes įkando parazitas!
Kol Bromas šūkavo, ponia Polonė išsitraukė LD raudonų šimtinių cigarečių pakelį ir užsikūrė. Rūkydama, ramiai žvelgė į Bromą, savo akimis nė kiek neslėpdama, kad netiki nė vienu jo žodžiu. Tas žvilgsnis supykdė Bromą dar labiau.
- Aš noriu advokato! – Pareiškė jis.
- Advokato? – Šyptelėjo ji.
- Taip! Aš noriu advokato!
- Jūs jau pamiršot kur randames?
- Be jo netarsiu daugiau nė žodžio! Jūs akivaizdžiai iš manęs išsipisinėjat! Sakot, kad čia teisminis procesas vyksta. Koks dar teisminis procesas gali vykt be advokatų? Jei žaidžiam, tai žaidžiam!
- Na, gerai gerai. Jūsų tiesa. Jūs tikrai turit teisę į advokatą. Net ir pragare. Čia jų tikrai netrūksta.
Polonė Šimtasdevymtaitė greitai įtraukė dar porą dūmų ir užgesino pusę likusios cigaretės į  patinusios pėdos formos, molinę peleninę. Tada atsitraukė nuo stalo ir sunkiai atsistojo. Eidama link durų, ji piktai žvilgtelėjo į Bromą, nes jis privertė ją pramankštinti kojas. Pravėrusi duris ir įkišus savo galvą tarpdurin, jį suspiegė „SERVI!!! ”. Bet niekas neatsakė. Pašūkavusi dar minutę, ji tyliai nusikeikė ir išėjo į koridorių.
Bromas buvo paliktas vienas bent dešimčiai minučių. Beveik visą tą laiką jis išnaudojo kraustydamas savo protą. „Apie ką ji kalba? Apie ką ji kalba?? Kokie dar penkiolika terjierų? Iš kur?? Kada??? Nu bet ji tikrai meluoja! …O kam jai meluot? Kaip aš galėjau užpult policininką? Kodėl tai apskritai daryčiau? Tai absurdas! ” Bromas traukėliojo pastarųjų dienų ir savaičių atsiminimus ir atidžiai peržvelgė kiekvieną jų. Bet kuo stipriau tampė juos iš pamiršties, tuo nenatūraliau jie jam pačiam pradėjo atrodyt. Kuo jis įnirtingiau stengėsi atminti tiesą, tuo kažkas jame vis labiau priešinosi jo pastangom. Bromas galiausiai pasidavė ir nustojo laužyt savo smegenis. Bet procesas nebuvo bergždžias. Dabar jis aiškiai atsiminė vieną dalyką, kurį prieš tai atsiminė kitaip.
Lithuanijos degtinei visgi pavyko sugundyt Bromą. Kai jis buvo lidle, jau apsivogęs ir apsuptas tos spoksančiosios minios, jis pasipriešino jai, išmaukdamas ne vyno butelį, o vis dėl to, tą puslitrinį Lithuanijos. Iš Bromo akies išriedėjo labai sūri ašara. Ši detalė iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti nesvarbi. Koks skirtumas, vynas ar degtinė? Bet ji buvo svarbi. Labai svarbi, lemtinga net. Tai buvo nenuginčijamas įrodymas, kad Bromo galvoj tikrai nebuvo viskas tvarkoj. Kai jis galvojo, kad atsispyrė pagundai ir pasirinko fronterą, jis iš tikrųjų pasielgė priešingai ir pats to nesuprato. Kokiom dar pagundom jis neatsispyrė, kai galvojo, kad atsispyrė? Ką jis dar pridirbo? Galbūt tikrai jis užmušė tuos penkiolika terjierų? Jų gi tikrai nekentė... Ir tikrai ne kartą pasvajojo, kaip nuspiria juos virš pušų viršūnių... arba sutrypia žieminiais batais... sutraiško jų kaukoles...
- O dieve mano! – Išsprūdo jam iš drebančių lūpų.
Durys į kabinetą vėl atsidarė ir pro jas skubiai įžengė itin kūdas žydas. Na, neaišku ar jis žydas, Bromas neklausė, bet šis žmogus iš ties atrodė lyg ką tik išvaduotas iš koncentracijos stovyklos. Jis dėvėjo brangiai atrodantį juodą kostiumą ir net per jį matėsi jo kaulai. Plaukų jis neturėjo, antakiai taip pat pliki. Žandai įdubę. Iš pakankamai arti žiūrint, ant jų galima būtų pamatyti jo dantų išsidėstymą, kurių yra, kurių nėra. Akys irgi įdubusios. Smilkiniai taip pat. Po jo ilga ir plona nosimi, galima užmatyt baltų miltelių pėdsakų. Šitas irgi apsiuostęs.
- Laba diena! Seras Servetėlijus Snarglys, jūsų paslaugom! – Advokatas ištiesė ranką, tuoj pat pastebėjo, kad Bromas surakintas ir ją atitraukė. – Kodėl jūs surakintas?
- Nežinau...
Advokatas nusivylusiai papurtė galvą ir kaip skubiai atėjo, taip pat tuoj pat ir išėjo. Po minutės jis grįžo ir išlaisvino Bromo rankas. Jis tuoj pat jas panaudojo ašarų nuvalymui.
- Ačiū... – Tyliai išlemeno Bromas, trindamas akis.
- Nėra už ką. Nežinau kodėl jus išvis surakino. Niekieno mes niekada čia nerakinam. Nėra tiesiog reikalo. Išėjimo iš čia nėra, tik įėjimas...
Advokatas atsisėdo į patogųjį prokurorės krėslą, atsilošė ir uždėjo blauzdą ant kelio. Savo smilkinį pastatė ant kumščio ir smalsiai pažvelgė į savo klientą. Bromas tuo tarpu savo kaktą ilsino ant delnų, o alkūnes ant šlaunų. Nesulaukęs nei atsakymų, nei klausimų iš Bromo, Servetėlijus sušniojo šiek tiek kokaino ir pats tęsė pokalbio mezgimą.
- Toks visai ypatingas žmogus jūs esate, žinojot? Šiandien penkiasdešimt lietuvių čia atkeliavo ir iš visų jų, jūs vienas, jūs vienintelis advokato paprašėt! Niekam beveik tiesiog nekyla tokia idėja. Nežinau kodėl... Jūs ten žemėj gerai darot, na, bent jau daugumoj vietų. Iš anksto kaltinamiesiems pasakot, kad turi teisę į advokatą ir dar kad tylėt gali... Pažengę jūs ten. Stropūs, darbštuoliai, šaunuoliai! O mes, tenka pripažint, atsilikom... Buvom kažkada viename lygyje, jūs ir mes. Mažai kuo mūsų praktikos skyrėsi, net ir technologijas panašias naudojom. Bet atėjo dvidešimtas amžius ir mums teko paspartint tempus... Daug ko atsisakėm, daug ko nebedarėm. Nebesiūlėm advokatų, nebekvietėm prisiekusiųjų ir žiūrovai nebesirinko... Visas procesas tiesiog prarado savo „magiją“. Tiesiog nebeliko jai laiko… Daėjom vienu momentu iki tokio lygio, kad tiesiog visus atvykusius masiškai ežeran pildavom. Masiškai! Nebe teismo rūmai, o fabrikas, konvejeris. Kaltinamieji net išsižiot nespėdavo! Ateina vienas ir spėja pamatyt kaip išvedamas kitas. Po keletą vienu metu, po dešimt, po dvidešimt!... Ah, sunkūs laikai buvo. Kai baigėsi, mes bandėm atgaivint tas praktikas, ceremonijas. Pradėjom vėl siūlyt advokatus ir skirstyt atsakingiau tuos nusidėjėlius… Bet, kai dabar čia vėl rusai pradėjo tūkstančiais leistis, tai ir vėl apsileidom… Žinai, tie rusai, va tie žmonės tai beveik visada advokatų reikalauja. Ir ginčijasi jie iki paskutiniųjų. Baisiai įžūlūs! Va, buvo toks vienas, labai įdomus individas, kapitonas. Įsivaizduoji, išprievartavo dešimt savo pavaldinių! Taip, dešimt! Ir kiekvieną jų bent po dešimt kartų. Susprogdintas artilerijos sviedinio, atkeliavo pas mus. Atvykęs, buvo baisiai nustebęs. “Kodėl pragare? Kodėl ne danguj? Aš gi tiek gero padariau! Gyniau tėvynę nuo žydų ir nacių! ”. Kai jam pasakyta buvo, kad jis labiausiai čia dėl prievartavimų atsidūrė, jis nustebo dar labiau. “Nu bet klausykit, ponai! Kaip tu kitaip mobikus disciplinuosi? “ ir jis tai tokiu rimtu veidu kalbėjo... Jis nepripažino nė vienos savo nuodėmės. Nei vienos! Net nuteistas ir jau leidžiamas ežeran, jis vis rėkė “Slava rasija! Slava rasija!!! ”. 
- Jūs irgi narkotikus vartojat? – Pabudino kaktą Bromas ir paklausė be ketinimo, bet ir be atsargumo, įžeisti.
- Narkotikus? Ne! Kokainą? Taip! Taip! Taip! CHA CHA CHA! – Nusikvatojo advokatas, taip keistai ir nenatūraliai, kad net jo klientas krūptelėjo, tuos tris medinius “CHA” išgirdęs. – Ah! Žinau žinau, jums ko gero labai neįprastai tai atrodo ir skamba, bet jei nesunku, prašyčiau į tai žiūrėt kaip į kavos gerimą. Matot, dėl vietinio klimato, čia kava neauga, tik koka. Tai koką mes čia visi ir vartojam. Jei jaudinatės, tai nesijaudinkit. Tai mano advokatinei potencijai tikrai žalos nedaro. Nebent nustočiau. Tada būtų problemos... didelės problemos... – Primintas, kad nepakankamai apsiuostęs yra, advokatas suuostė dar truputuką kokaino. Jo akys apsuko ratą aplink savo ašį ir jis tuoj pat užmiršo apie ką kalbėjo. Paspoksojęs į begalybę keletą sekundėlių, jis tęsė lyg ir tą pačią mintį. – Hmm, hmmm... Kodėl gi tiek mažai sielų advokatų reikalauja? Kodėl? Tikrai labai įdomus klausimas. Hm... Pasakų matyt prisikaitė. Apie Dantės infernus ar dar kaži ką... Taip, taip... Buvo nemažai čia tokių nelaikinų svečių, cituojančių bibliją. Negirdėjau dar niekur tokių chujnių, kaip iš jų...  Vis klausia to pačio „kur jūsų ragai? Kur jūsų ragai? “. Kokie dar bliat ragai? Kam mums tie ragai? Kas mes, ožiai? Stirnos? Nesuprantama man tai nei kiek! Ah! Nu ir vaizduotė žmonių... Galvoja, kad pragaras čia yra tas pats kaip danguj, tik atvirkščiai. Ten Dievo, o čia velnio karalystė. Bet ne. Tai nėra tiesa. Dangus yra klubas, begalinis tūsas. Dievas ten su pavykusiais savo vaikais tūsinasi be paliovos. Krykštauja ir linksminasi. Bet čia... Čia yra įmonė. Mažai kas tai supranta, ar nori suprast, ar jei supranta tai nichuja nesupranta, o tik galvoja, kad supranta... Ah, che che, atleiskit už keiksmažodžius! Kažkodėl labai sunku kalbėt lietuviškai, nesikeikiant rusiškai... Ai kur aš čia... Ai, taip. Nu, pragaras yra Dievo įmonė. Dievas yra jos įkūrėjas ir savininkas. Dievas! Mes čia tik dirbam, o ir pats velnias yra tik administratorius. Požemio vadovas ir vadinam mes jį valdovu tik sarkastiškai. Ir keičiasi jie net čia. Tie velniai. Kas porą šimtų metų jie keičiasi. Aptingsta, apnaglėja, pamiršta savo vietą ir von! Oi, pamatytum dabartinį, tikrai nustebtum! Gavo poziciją labai neseniai, tiesiai po antro pasaulinio, kai praeitas nuprotėjo. Ragų jis tikrai neturi, o net jei ir turėtų, jam baisiai netiktų. Jis turi savo ofisą. Taip taip! Turi kalendorių pasikabinęs ant sienos, su kačiukų paveiksliukais dar. Dirba su kompiuteriu, skaičiuoja sielų apyvartą su ekseliu. Ir jis akinius dar turi, nes trumparegis mat!
- Eik, eik... – Pagaliau šyptelėjo Bromas, nors ir trumpam.
- Taip taip! Nemeluoju! Pažiopsotum tu šimtmetį į kompą ir tau prireiktų. Ir tai dar ne viskas! Jis asistentę turi. Ji nešioja jam kokainą. Bet praskiestą su cukraus pudra, nes grynas jam per stiprus, che che. Taip! Taip yra čia. Įmonių įmonė. Mes realiai čia šiukšlių perdirbimu užsiemam... Oi, Ah! Atleisk! Nenorėjau įžeist!.. Oi tas mano liežuvis, nemėgsta jis pavadėlio, che che... Matomai užteks pezalų, o tai dar kažkur nubėgs. Geriau pereikim prie reikalų...
Servetėlijus paėmė Bromo failą į rankas ir nieko nelaukęs pradėjo skaityti. Pirmąjį puslapį perskaitė tyliai ir be ryškių emocijų, bet pasiekęs antrąjį, jis kilstelėjo savo plikus antakius.
- Nemėgstate šunų?
Bromas tyliai sumurmėjo kažką neaiškaus.
- Kaip?
- Nežinau...
- Kaip tai nežinot?
- Aš neatsimenu...
- Tai nežinot ar neatsimenat? – Šyptelėjo Servetėlijus.
- Neatsimenu, kad būčiau padaręs tai, ką perskaitėt tame dokumente...
- Hm... tikrai?
- Tiesiog neatsimenu...
Tai sakydamas, Bromas pasijautė lyg meluotų. Advokatas akimirksniu surimtėjo ir pradėjo spoksot į jį labai įdėmiai. Bromas slėpė savo akis, bet atrodė, kad Snarglys vis tiek jas mato.
- Ar įmanoma, kad dokumentas klysta?... – Paklausė Bromas su beveik nuliniu kiekiu vilties.
- Neįmanoma. – Atšovė advokatas, akimis vis dar skrosdamas savo klientą.
- ...
- ...
- Nu bet tikrai neatsimenu... – Išlemeno jis maldaujančiu tonu ir pilnai atvėrė savo veidą.
Advokatas galiausiai atpalaidavo savo žvilgsnį. Jis nusprendė, kad jo klientas vis dėl to nemeluoja.
- O ką tuomet atsimenat?
- ... Tik tai, kad nuspyriau vieną šunį, kai jis man įkando... Ne penkiolika, tik vieną! – Šiek tiek pakėlė balsą jis, pajutęs advokato nuosprendį.
Seras Servetėlijus Snarglys giliai susimąstė ir vėl nuleido akis ant dokumento. Jam įdėmiai skaitant trečiąjį puslapį, Bromas nevalingai sudejavo:
- Man negerai su galva! Negerai!
Advokatas pakėlė akis, bet nieko neatsakęs, tuoj pat jas vėl nuleido. Bromas pradėjo verkti. Advokatas skaitė toliau. Taip praėjo dvidešimt minučių. Bromas vis dar kukčiojo ir trynė akis. Advokatas baigė skaityti. Jis padėjo dokumentą ant stalo ir paprašė Bromo, kad jis išpasakotų absoliučiai viską ką atsimeną. Buvo sunku ir praėjo bent keletas valandų, bet Bromas užduotį įvykdė. Jis išpasakojo viską viską, net ir tą detalę, kur vynas tampa degtine. Bepasakojant Bromas išsitaisė ir dar keleto atsiminimų keletą detalių, bet šios nebuvo labai reikšmingos. Servetėlijus išklausė kantriai, rimtai ir nepertraukdamas pašnekovo nei karto. Išpažinčiai pasibaigus, užsimezgė pusvalandžio trukmės dialogas. Servetėlijus pasipasakojo šiek tiek ir apie save. Tarp pašnekovų užsimezgė pasitikėjimas. Bromas pajautė, kad jo advokatas iš ties yra jo pusėj.
- Aš tikiu tavimi, Bromai. – Galiausiai pareiškė jis, stodamasis nuo krėslo. - Aš matau kai žmonės man meluoja. Tu nemelavai. Telieka tuo įtikinti teisėją. Bet tai neturėtų būti sunku, nes jis irgi pakankamai pastabus. Teismas vyks rytoj. Siūlau gerai išsimiegot, nes vis gi, tai gali būti paskutinis tavo miegas. Abejotina, ar pats sugebėsi užmigt, tai galiu duot raminamųjų. – Advokatas išsitraukė iš kišenės ir padavė Bromui keletą tablečių arklių raminamųjų. – Nukraustyk dėžes nuo sofos, gali miegot ant jos. Pabandyk atsipalaiduoti. Tau nieko daryti nebereikia, viską sutvarkysiu aš.
Bromas paėmė tabletes ir neryškiu šypsniu ir vos įžvelgiamu galvos linktelėjimu, padėkojo. Vis dar laikydamas jas pakeltame delne, jis paklausė:
- O tai ką aš iš tikrųjų padariau?... Kiek realiai...
- Nenoriu sakyti. Sąrašas ilgas ir šiaip nebeturiu daug laiko. Sužinosi rytoj. Tavo nuostaba tuo metu bus į nauda. Teisėjui bus lengviau patikėti tavo ... liga.
Bromas nusivylė, bet kartu truputėlį ir palengvėjo jam. Jis nesijautė pasiruošęs pilnai tiesai. Jis dar kartą padėkojo savo gynėjui ir advokatas, su savo sudžiūvusia šypsena, palinkėjo jam sėkmės. Tada ištarė “gero miego” ir išėjo iš kabineto. Bromas išgėrė tas tabletes, atlaisvino sofą nuo dėžių, atsigulė ant jos ir užmerkė akis. Jau sąmonės iškeliavimo procese, jis prisiminė, kad kai ką pamiršo. Jis pamiršo paklausti, ko gali tikėtis, kokio proceso, kokios jo pabaigos. Kažkoks labai vangus jausmas jį apėmė, įtarimas, kad kažkas labai svarbaus jam buvo nepasakyta. Bet šis jausmas vis vangėjo ir visi kiti jausmai vis vangėjo ir net gi pats vangumas absoliučiai nuvangėjo...

Bromas užmigo greitai ir giliai ir nesapnavo nei vieno sapno. Ir kaip nekeista, išsimiegojo jis visai neblogai. Per naktį jo širdis spėjo kiek nurimti ir dabar jis jautėsi kiek labiau pasiruošęs savo teismo valandai. Jį, nei per švelniai, nei per grubiai, pabudino sargai. Jų rausvi veidai nereiškė emocijų ir netarė jie nei žodžio. Bromas buvo pamaitintas kukliais pusryčiais, išvestas iš kabineto, nuvestas koridoriumi ir atvestas į teismo salę.
Ji buvo didelė. Panaši į bažnyčia, tik be religinės simbolikos ir puošnių ornamentų. Lubos labai aukštos, bent dešimt metrų. Kaip ir kabinete, visur pilna sukabintų ventiliatorių ir kondicionierių. Viename salės gale didelės dvigubos medinės durys. Kitame gale tribūna, dar neužimta. Dar keturios mažesnės durys buvo. Pro vieną jų Bromas ir buvo atvestas. Vidury stalai gynėjams ir puolėjams. Už jų – eilės nepatogių suolų žiūrovams, kurių dabar nebuvo ir šio teismo metu nebus. Teismo salėje dabar buvo tik keletas asmenų. Advokatas, jis sėdėjo prie gynėjo stalo ir ramiai pieštuku kažką keverzojo sąsiuviny. Prokurorė Polonė Šimtasdevymtaitė, ji buvo tarp puolėjų stalo ir tribūnos. Ji su savo asistentu tvarkė tokį labai senamadišką projektorių. Asistentas lyg ir buvo pakankamai ramus, bet Polonė atrodė, lyg tuoj paims tą projektorių ir tėkš jį iš visų jėgų į sieną.
Vos atvestas į teismo salę, Bromas buvo tiesiog paleistas. Jis net nebuvo surakintas. Sargai liko už durų. Bromas nutepsėjo link savo advokato ir tyliai atsisėdo šalia. Servetėlijus užvertė sąsiuvinį, padėjo jį ant stalo ir atsisuko į savo klientą.
- Labas rytas, Bromai. Kaip išsimiegojai? – Paklausė Snarglys, geranoriškai kilstelėjęs savo suskilinėjusių lupų kampučius.
- Visai neblogai... labas rytas. – Kukliai atsakė jis.
- Pasiruošęs?
- lyg ir...
- hmm...
- ...
- Svarbiausia, kad nesišakotum... Teisėjui sunki savaitė...
- Pasistengsiu...
- ...
- ... 
- ... Daugiau patarimų neturiu. Kaip ir sakiau, viską sutvarkysiu aš. Svarbiausia, kad nesišakotum... Mėgsta kartais čia žmonės parėkaut... Bet tai niekada nesibaigia gerai.
- Aš supratau... nesišakosiu.
- Okei.
- ...
Po kelių tylių minučių su griausmu į salę įbėgo sekretorius ir skubiai atsisėdo tribūnos dešinėje. Jis išsitraukė mažą stiklinį buteliuką, ant stalo užbėrė visai nemažą kiekį kokaino ir tuoj pat jį visą sušniojo. Tada staigiai atsistojo, patrynė šnerves, dantenas ir skardžiai pareiškė:
- Teismas eina! Prašom stoti!
Bromas ir Snarglys atsistojo. Polonė ir jos asistentas atstojo nuo projektoriaus ir patiesinę stuburus, atsisuko tribūnos pusėn. Iš kairės, pro duris įžengė du kunigiškai uniformuoti asmenys ir užėmė savo vietas tribūnoje. Jos centrą užėmęs individas davė leidimą sėsti. Visi atsisėdo iškart, išskyrus Polonę. Pirmiau, ji pašnabždomis prigrasino savo asistentui ir tik tada nubėgo prie savo stalo ir vos nesulaužiusi kėdės, į ją įsėdo. Jos asistentas susikūprino ties projektoriumi ir tęsė jo tvarkymą.
- Šią dieną mes susirinkome nustatyti nusidėjėlio nuodėmių sunkumą ir nuteisti jį atitinkama bausme. – Kalbėjo centrinis monotoniškai. – Šiandienos nusidėjėlis yra Bromas Borasovas...
- Stokis! Stokis! – Šnabždėjo advokatas.
Bromas atsistojo nerangiai. Jį išbalansavo netikėta retorika.
- ... Nusidėjėlį gina advokatas Seras Servetėlijus Snarglys...
- Sėskis! Sėskis! – Toliau jis šnabždėjo, pats stodamasis.
- …Nusidėjėlį puola prokurorė Polonė Šimtasdevymtaitė…
Ji kildama, vos pilvu nenuvertė stalo.
- …Jai padeda jos asistentas Stalas Kedys…
Jis sukluso, atsisuko, pagarbiai linktelėjo ir nusisuko atgal į projektorių. Ponas Kedys buvo apkūnus, bet toli gražu, tikrai ne tiek, kiek jo bosė. Jo veidas buvo ramus, alkoholiškai patinęs ir žmogus visas šiaip atrodė, lyg atvežtas iš pačio atokiausio kaimo. To nesugebėjo paslėpt net ir pakankamai brangiai atrodantis kostiumas.
- ... Teismui sekretoriauja sekretorius Saulius Pasaulys...
Paminėtasis iš inercijos net pašoko viršun. Jis nusišypsojo labai labai plačiai ir po sekundės įgriuvo atgal kėdėn. 
- ... Nuosprendį padės priimti teisėjas Majonezas Kiaušinskas...
Šis žmogus atsistojo ramiau, bet nepulkit daryt išvadų, jis apsiuostęs dar labiau.
-…Ir aš būsiu teismo pirmininkas Juodas Flomasteris.
Pagrindinysis teisėjas buvo ir atrodė blaiviausias iš visų. Be Bromo, vienintelis su skaidria galva. Jo plikas viršugalvis tiesiog spinduliavo blaivybės šviesa. Jo tamsi trumpa barzdelė buvo nuostabiai švari. Ant jos nei vienos baltos dulkelės. Vienintelis neblaivus jo atributas buvo jo vardas. Bet kiek absoliučiai tvarkingas ir solidus, tiek beviltiškai ir neįdomus jis buvo. Biurokratas-popierastas. Žmogus-robotas. Jis šnekėjo, lyg įgarsintų baldų surinkimo instrukcijas. Emocijų jo žodžiuose, tiksliai apskaičiuotas, minimalus reikalingas kiekis. Jo nuomonė nežmogiškai neutrali. Bet kokiam klausimui jis išsitrauktų bent po kelias dešimtis argumentų ir kiekvieną pasvertų miligraminėm svarstyklėm. Šis individas buvo tiesiog idealus krumplys. 
Supažindinęs visus su visais, Juodas Flomasteris ant stalo padėjo mažą raudoną dėžutę. Iš jos išėmė labai švarią penkių litų monetą. Abiem rankom iškėlęs ją aukštai, visiem pademonstravo jos abi žvilgančias puses. Labai rimtu veidu, jis ją nuleido prie savo lūpų, pašnabždėjo jai vieną slaptą žodį ir metė ją oran. Sugavęs monetą kaire ranka, užvertė ją ant dešiniojo delno nugaros. Herbas. Teismo pirmininkas, beveik vibruojančiu tembru, paskelbė:
- Teismas prasideda. Žodis duodamas gerbiamąjai prokurorei Polonei Šimtasdevymtaitei.
- Taip… ahem… Dėkoju, jūsų kilnybe, už suteiktą garbę būti išklausytai! – Pradėjo ji ryškiai ir tiesiai, nors pati būdama labai susijaudinusi.
Bereikšdama savo pagarbą teismui, ji itin piktai spoksojo į savo asistentą. Ji savo kraugerišku žvilgsniu bandė atkreipti jo dėmesį. Asistentas tuo tarpu buvo labai giliai susikaupęs ties projektoriumi. Lyg atlikinėtų širdies persodinimo operaciją. Laidus kaišioliojo tai į vieną tai į kitą vietą ir tikrino kontaktus. Jis galiausiai pakėlė akis ir Polonė savosiomis paliepė jam greičiau dirbti. Asistentas, nieko neišreiškęs, jas nuleido atgal ant projektoriaus. Polonė atsikrenkštė, nusivalė prakaitą ir tęsė savo kalbą.
- Gerbiamieji ir gerbiamosios ponai ir ponios... – Ji buvo vienintelė ponia salėje. – Šią dieną, pas mus, į mūsų iškilniuosius teismo rūmus, pateko dar vienas niekadėjas. Baisus nusidėjėlis, savo nuodėmių baisumu, išsiskiriantis iš daugumos čia atvykstančių. Šio teismo metu aš nenuginčijamai įrodysiu, kad Bromas Borasovas nusipelnė rūsčiausios jūsų rūstybės ir negailestingiausios bausmės... – Ištariusi šiuos žodžius, itin rišliai ir melodingai, ji staiga nutilo. Akivaizdu, kad tik tiek atmintinai ji tebuvo ir išmokus. Gėdingai šyptelėjus teismui, ji greitai pribėgo prie savo asistento ir sugriebė jį už peties. - Dieve mano, Staliuk, aš tave nupisiu! Ką tu darai, kodėl dar nesutaisei? Nematai kaip dega?? – Staugė ji pašnabždomis.
Asistentas ramiai kilstelėjo akis ir vėlgi, nieko nesakęs, jas nuleido. Polonė suurzgė ir nubėgo atgal prie savo stalo. Ji vėl atsikrenkštė, nusivalė prakaitą, nerimastingai šyptelėjo ir itin silpnu balseliu, pradėjo lementi, gailesčio kupinus, žodžius.
- Ahem... hmm... atleiskit, bet šiuo momentu negaliu tęsti savo kalbos... kaip matote, šiandien turime šiokių tokių... aa... techninių nesklandumų... Ir be vaizdinės medžiagos, mano kalba bus bevertė... aš labai atsiprašau...
- Gerbiamoji prokurore, tai labai neprofesionalu! Jūs turėjote visą dieną pasiruošimui. Kodėl šių „techninių nesklandumų“ nesutvarkėte anksčiau? – Piktinosi teisėjas Juodas.
- Ah, jūsų kilnybe! Tai kad veikė jis anksčiau, tik dabar prieš pat teismą sugedo! Atleiskite man prašau! Prisiekiu, projektorius bus sutvarkytas  MOMENTALIAI!
- Gerbiamasis Stalai Kedy, ar gerbiamoji prokurorė sako tiesą? Ar sutvarkysite projektorių „momentaliai“?
Asistentas atsisuko, kilstelėjo pečius ir nusisuko.
- Bliat, aš tave išmaudysiu! – Sumurmėjo Polonė.
- Žodis duodamas gerbiamąjam advokatui Serui Servetėlijui Snargliui. – Nieko nelaukęs, pareiškė Flomasteris.
- Ačiū, jūsų kilnybe! – Atsistojo advokatas ir pradėjo garsiai artikuliuoti. – Nuoširdžiai dėkoju jums už suteiktą malonę tarti žodžius jūsų akivaizdoje! Šią neypatingą dieną, pas mus iš ties atvyko labai ypatingas žmogus. Bet šio teismo metu aš dar nenuginčijamiau įrodysiu, kad toks jis yra ne dėl savo nuodėmių baisumo, kaip išsireiškė mūsų gerbiamoji prokurorė, bet dėl ypatingai prastos sėkmės. Taip! Per vieną dieną aš spėjau gerai pažinti savo klientą Bromą Borasovą. Šio teismo metu, manau spėsite ir jūs. Kaip pamatysite, Bromas nėra blogas žmogus. Iš tiesų! Tikrai palyginus neblogas...
Bet čia Servetėlijus buvo pertrauktas. Prokurorės asistentas Stalas Kedys taukštelėjo delnu per projektorių ir jis įsijungė. Ant sienos užsiprojektavo vaizdinė medžiaga. Prokurorė nevaldomai nusižvengė. Ji nubėgo prie sienos ir išjungė šviesą. Prasidėjo filmas. Jo pagrindinis veikėjas buvo Bromas Borasovas. Tai buvo siaubo filmas. Trumpas ir paprastas. Jame Bromas eina šaligatviu ir pamato pasiklydusį terjierą. Sustoja prie jo, paspokso į jį bent dešimt sekundžių ir tada iškelia koją aukštai aukštai ir ją  pilnu svoriu nuleidžia ant šuns galvos. Toks vat ir filmas. Advokatas tyliai atsikosėjo. Po sekundės prasidėjo dar vienas filmas. Identiškas į pirmąjį, apart to, kad šiame filme, Bromas į šuns galvą pataiko ne taip tiksliai ir jis turi išeikvot daugiau kalorijų, jį pribaigdamas. Tokių filmų buvo dar dvylika. Variacijos tarp jų nedaug. Pabaiga visų vienoda.
Ir prasidėjo penkioliktasis filmas. Šis buvo šiek tiek kitoks. Visuose kituose filmuose figūravo atokios vietovės, šalimiesčio šaligatviai ar iš vis gamta. Bet šitame filme, Bromas randasi laiptinėje. Ir jo sutikta auka nebe viena ir pasiklydusi, bet prie pat šeimininkės kojų. Taip, filmas dokumentuoja būtent tą įvykį, kurį aprašiau iš Bromo perspektyvos. O dabar, mielieji skaitovai, štai kas vyko iš tikrųjų:
Bromas greitu žingsniu leidosi laiptais žemyn ir išgirdęs tą nelaimingąjį terjierą, žingsnį sulėtino. Sustojęs tarpuaukštyje, jis pažvelgė į žemiau, prie durų, stovėjusią bobutę ir jos augintinį. Pensininkė iš kart, per sekundės dalį, susiprato, kad kažkas negerai. Jos kaimynas stovėjo išpūtęs akis ir jo visas veidas buvo tiesiog perkreiptas ir sudarkytas itin šlykščių emocijų. „Kekšė! Kekšė! Kekšė!!! ” staiga suspiegė jis ant jos. Tada staigiai pribėgo ir mirtinai sutrypė jos šunį. Su kiekvienu trypsmu, jis vis šaukė „Žiurkšunis! Žiurkšunis!!! ”. Bobutė iškart apturėjo priepuoli ir parkrito ant durų kilimėlių. Bromas dar kart pavadino ją kekše ir tiesiog pabėgo.
Ir taip baigėsi penkioliktasis filmas. Baiginėjosi ir tyla, kuri vyravo kino seanso metu. Pagrindinysis teisėjas Juodas Flomasteris išleido rimtą, tylų, bet ir visiškai neemocionalų „hmm“. Per visą savo karjerą, jis matė labai daug ir jo niekas tiesiog nebestebino. Sekretorius Pasaulys ir teisėjas Kiaušinskas emocijomis irgi netryško. Tik pasinaudojo abu, filmų serijos pabaigos proga, sušniot šiek tiek kokaino. Bromo advokatas Snarglys buvo šiek tiek susigėdęs ir nusivylęs ir galbūt šiek tiek net piktas. Bet ne dėl filmų turinio. Jis dėl nepalankios sėkmės, kuri jį išjuokė priešais visus, dėl jos jis nukrypo nuo emocinio balanso.
- Taip taip, tikrai neblogas. Gal būt net gi visai ir geras?... – Išsišiepus iki ausų, pakomentavo Polonė.
- Jūsų kilnybe!.. – Bandė kovot Servetėlijus, bet jis buvo vėl pertrauktas.
- Tvarkos! – Sustaugė teisėjas Flomasteris. – Žodis grąžinamas gerbiamąjai prokurorei Polonei Šimtasdevymtaitei.
- Ačiū, jūsų kilnybe... – Išsišiepė ji dar plačiau. – Ponai ir ponios, luktelkite! Tai dar nėra viskas. Tai, ką ką tik matėte, tėra tik dalis pono Borasovo „neblogumo“. Pristatau jums antrąją seriją vaizdinių įkalčių.
Tai buvo signalas jos asistentui. Suklusęs, jis išėmė iš projektoriaus peržiūrėtą filmo kasetę ir įdėjo naują. Paspaudęs mygtuką ir jam nesuveikus, Kedys taukštelėjo dar kart per projektorių ir jis tuoj pat pradėjo projektuoti naują filmą.
Šie filmai buvo dar trumpesni, bet jų buvo nepalyginamai daugiau. Gal du šimtai. Vaizdai nebebuvo tokie kraupūs. Juose bromas tiesiog vogė. Tai saldainį, tai pieštuką, tai šiaip kokį naudingą nedidelį įrankį. Tiesiog ėmė ir dėjo į kišenes. Filmukai buvo tokie neypatingi, vienodi ir jų buvo tiek daug, kad net ir apsiuostę, teisėjo pagalbininkai pradėjo žiovauti. Pats teisėjas, verta paminėti, niekur nenuplaukė. Jis filmus stebėjo rimtai ir kiekvieną net analizavo. Bromo rankų judesiai filmuose buvo tiesiog hipnotiški. Išorėn, vidun, išorėn, vidun... Beveik kaip erotinis šokis. Praėjus pirmam šimtui ciklų, bromas atsisuko į savo advokatą.
- Ar ji išgyveno? - Tyliai paklausė jis, pabalęs iki pilkumo.
Servetėlijus atsakė ne iš kart. Pirmąją sekundę atrodė, kad jis iš vis jo neišgirdo. Užhipnotizuotas, jis tik po akimirkos atsipeikėjo, atsisuko į savo klientą, palinko arčiau jo ausies ir ištarė tylų šaltą „dalinai“.
- KOKS DAR BLIAT DALINAI!? - Suspiegė jis netikėtai. – IŠGYVENO JI AR NE???
- Tvarkos! Tvarkos!! - Sustaugė Flomasteris ir sukalė tris kart su mediniu plaktuku per stalą.
Advokatas išsigando, susigėdo, atgailaujančiai linktelėjo teisėjui ir piktai pakuždėjo Bromui į ausį:
- Kas tau yra?! Sakiau nesišakot!.. Ji ligoninėj, infarktas jai sukėlė insultą ir dabar ji guli vegetacinėj būsenoj… Komoj. Ji tapo daržove. Ji nebeatsibus... Patenkintas? Dabar valdykis prašau!
- Daržovė… - Pakartojo tyliai Bromas ir paguldė kaktą ant delnų. Tokioj pozoj jis prasėdėjo beveik visą likusį teismą, retkarčiais tik pakeldamas akis ir kiek dažniau išleisdamas kokį tai nevalingą sukukčiojimą.
Bromo pasišakojimas ant prokurorės veido išrietė sarkastišką šypseną. Simuliacija, vaidyba, rangioliojimasis. Nieko kito čia negali būt, manė ji. Šiuo klausimu, teisėjas Juodas, savo veidu, nuomonės neišreiškė. Tik neryškų pasipiktinimą dėl sukeltos netvarkos. Ant Pasaulio ir Kiaušinsko veidų, aiškaus verdikto irgi dar nematyt.
Sumišimas greitai nuslūgo. Filmai tęsėsi. Ir jie tęsėsi ilgai ir nuobodžiai. Viename jų, Bromas maximoj į kišenę įsideda patį pigiausią mėlyną tušinuką. Sekančiame, jis pavagia dar vieną tušinuką ir dar toj pačioj parduotuvėj, tik šįkart juodą. Stalas Kedys užmigo, stovėdamas šalia projektoriaus. Sekretorius garsiai dūsojo. Prokurorė kasėsi antakius. Nebeištvėrė pagaliau ir pats pačiausiasis.
- Gerbiamoji prokurore, kiek dar tęsis šita serija vaizdinių įkalčių? Rusai Avdiivką puola!
- Hmm... nežinau. Atleiskit, jūsų kilnybe, aš tiksliai neskaičiavau... Bet manau liko nedaug.
- ... Tebūnie. – Atsakė teisėjas ir nekantriai įsipatogino kėdėje.
Visų labui, filmai pagaliau baiginėjosi. Paskutiniame, Bromas pavagia degtinės butelį. Taip, būtent tą puslitrinį lithuanijos degtinės butelį. Bet prieš atskleidžiant, kaip ta visa scena išsirutuliojo realybėje, pirmiau norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į tai, kaip profesionaliai nufilmuoti buvo tie prokurorės filmai. Kiekviena scena buvo filmuojama iš pačio tinkamiausio kampo. Taip, kad puikiausiai matytųsi pačios svarbiausios detalės. Bromo veidas, jo rankos, jo aukos. Jei tai būtų filmuojama kameromis, jos turėtų būti įstatytos pačiose nepatogiausiose vietose. Kai kurioms, ko gero, būtų reikėję griauti sienas, žmones, arba gręžti skyles... Bet užteks apie tai.
Taigi, paskutiniajame antrosios serijos filme, Bromas randasi lidle. Kaip ir jo fantazijose, tada jis iš tiesų bendravo su alkoholiniais gėrimais. Tik realybėje, tie gėrimai nebuvo tokie kalbūs. Ir niekas, vis dėl to, prie Bromo nepriekabiavo. Nebuvo jokio Andriaus ir jokio Dymos. Jei kas iš vis ir pastebėjo Bromo neįprastą elgesį, tai tikriausiai apsauginis, kuris jį stebėjo per vaizdo kameras.
Bromas sukruto ir nusisukęs, žvilgtelėjo į tuščią vietą. Jis paėmė tada degtinės butelį ir nuskubo link trumpiausios eilės. Joje apsipirkinėjo viena bobutė, tik kur kas greičiau ir efektyviau, nei Bromas tuo metu įsivaizdavo. Per minutę ar dvi, ji spėjo ir atsiskaityt ir susikraut prekes. Bet jai nutepsėjus tik dešimt žingsnelių, Bromas netikėtai, iš visų jėgų, į ją sviedė žodį „KEKŠĖ!!! ”. Pirmoji raidė buvo išklykta su tokia jėga, kad Bromas vos gerklės nesusiplėšė. Bobutė neatsisuko, tik krūptelėjo ir pradėjo žingsniuoti daug sparčiau. Kasininkė aiktelėjo. Kažkam iš rankų išsprūdo ir sudužo ant grindų stiklainis raugintų agurkų.
Bromas, lyg niekur nieko, pasisveikino su kasininke ir parideno jai degtinės butelį. Ji, drebančiomis rankomis, jį nuskenavo ir kažkodėl dar sumąstė paklaust jo ar jis turi lojalumo kortelę. Bromas nieko neatsakė, tik žiopsojo į butelį. Tuomet įkišo ranką į kišenę ir stipriai sukando žandikaulius. Jam betikrinant likusias kišenes, jo veidas pradėjo formuot labai tamsias ekspresijas.
Pagriežęs dantimis minutę, jis pagriebė degtinės butelį ir dėjo į kojas. Pirmosios, vidinės lidlo durys buvo praviros. Pro jas kaip tik tuo metu ėjo mažas vaikas. Pirmokas, maksimum antrokas, su spalvinga, tikriausiai jo močiutės numegzta, kepure. Bromas, lėkdamas kaip vejamas briedis, tą vaiką tiesiog nutėškė. Pataikė jam iš kelio į pakaušį ir krisdamas, pradinukas, nosimi tėškėsi į kavos aparatą. Bromas kliūties net nepajuto. Jis bėgo toliau ir pats atsimušė į antrąsias, išorines duris. Bet tos durys nebuvo užblokuotos, tiesiog nespėjo prasiverti. Bromas staigiai atsistojo, atsisuko ir pradėjo švaistytis akimis, kaip pasiutęs gyvulys. Durys atsivėrė, bet Bromas dabar buvo į jas atsukęs nugarą.
Vienas iš pirkėjų bėgo gelbėt vaiko, pažiūrėt ar gyvas, bet Bromui atrodė, kad jis atbėga vykdyt teisingumą. Bromas pradėjo mosuot buteliu ir agresyviai urgzti ir pirkėjas, išsigandęs, atstojo. Tada, pamatęs, kad turi bent keletą saugių sekundžių, Bromas atidarė butelį ir jį užsivertė. Neįkvėpęs nei vieno oro gurkšnio, jis išmaukė pusę litro degtinės. Tada sustaugė kaip meška ir suurzgė kaip vilkas. Jis pasišlaistė padrikai su tuščiu buteliu dar minutėlę, nors ir niekas, apart tyliai gulinčio vaiko, nebuvo šalia. Tuomet, vis dar nepastebėjęs, kad durys praviros, jis, su buteliu, pradėjo daužyt, šone buvusį, langą. Butelys sudužo pirmas. Nepasidavęs, Bromas pakėlė, šalia gulėjusį, suoliuką ir daužyt pradėjo juo. Po minutės, sulūžo ir jis. Prireikė dar dvidešimties spyrių iš kojos, bet Bromas galiausiai ištrūko.
- Nuostabus! Puikus! Tikras angelas! – Žvengė prokurorė, vos pasibaigus filmui.
- Ponia Šimtasdevymtaite, prašom tvardytis! Tai ne futbolas, čia teismas vyksta! – Piktinosi teisėjas Juodas.
- Atleiskite, jūsų kilnybe! – Atsiprašė ji nuoširdžiai, bet nenustojusi šypsotis.
Šis filmas sukėlė beveik tokias pat reakcijas kaip ir pats pirmasis. Tribūna vis dar nešokiruota, tik gal šiek tiek patenkinta, kad ši filmų serija pagaliau baigėsi. Advokatas šiek tiek susigėdęs, o Bromas filmo net nematė ir negirdėjo. Jis sėdėjo sulinkęs ir paslėpęs veidą po delnais. Jis, vis dar, tyliais, bet agresyviais murmesiais, sielvartavo dėl daržove paverstos bobutės.
- Dėkoju jums, damos ir džentelmenai, už jūsų kantrybę. – Tęsė prokurorė, pažabojus savo poreikį psichotiškai žvengti. - Kaltinamasis jos pareikalavo tikrai daug, tiek privogęs. Bet ir čia dar nėra pabaiga. Jei jums vis dar kyla abejonių, su kuo turim reikalų, jos tuoj pat bus visos išsklaidytos. Bromo “neblogumo” iliustracijai užbaigti, aš turiu dar vieną filmą. Bet prašau! Nesijaudinkite, nurimkite! Šis filmas bus neilgas, tik vienas ir jau tikrai tikrai paskutinis! Ir prižadu, jį žiūrint, laikas tikrai neprailgs, che che... Stalai! Leisk trečiąjį!
Stalas sukruto, atsimerkė ir mikliai pakeitė kasetę. Prasidėjo paskutinysis filmas:
„Papai, papai! Papai, papukai! ”. Gražų vakarą, gražiame parke, Bromas pamatė gražią merginą ir labai negražiai sušuko šiuos gražius žodelius. Jie atskriejo merginai iš už nugaros ir pataikė jai tiesiai į abu žandus. Ji neatsisuko. „Eilinė diena, eilinis debilas“, nusprendė ji. Bet tai buvo klaida. Bromas atbėgo ir užšoko ant jos visu svoriu. Jos akiniai nuskriejo į upelį, pasipylė duonos trupiniai ir klaikiai suklykusios, išsiskraidė visos antys. Mergina, pargriauta, suklykė dar klaikiau. Ji muistėsi, priešinosi ir iš visų jėgų bandė apsisukt užguliko pusėn, kad galėtų išlupti jam akis. Bromas nerangiai grabaliojo ją visu kūnu ir kaip šuva, seilėjosi ant jos baltos suknelės. Mergina buvo beveik akla. Nuo pavirškintos lithuanijos aitros, jai griaužė akis, kaip nuo pipirinių dujų. Bromas skleidė tipinius prievartautojo garsus. Alsavo, lyg niekada negavęs nieko, pagaliau gaus viską ir dar daugiau, o mergina klykė, lyg turėjusi viską, tuoj nebeturės absoliučiai nieko...
- O dieve mano... – Mirtinai pakraupusiu balseliu, sumurmėjo Bromas, pakeltas filmo klaikumo.
-Ten ne tu! Bromai, ten ne tu…  – Bandė guosti Servetėlijus.
Bromas norėjo tuo patikėti, tiesiog mirtinai troško tuo būti įtikintas, bet filme jis matė ką matė ir girdėjo per daug. Būtent garsai, jį, traiškė dabar labiausiai. Merginos klyksmai ir verksmai jį smaugė negailestingai. Nuo garsų, kuriuos jis pats skleidė, toje scenoje, jam suko vidurius. Nuo ašarų jam dvejinosi akyse ir jis jas vis trynė. Stebėjo filmą per neapsakomus skausmus. Jis vertė save stebėti save. Kaip viena jo ranka šventvagiškai čiupinėja merginą ir kaip su kita, jis nerangiai bando nusimauti kelnes. Mergina vis klykė ir klykė... Muistydamasi iš visų jėgų, ji visgi pagaliau sugebėjo iš savo smailos alkūnės pataikyt Bromui į akį. Šis skausmingai suaimanavo ir išsigandęs, kad apako vienoj aky, staigiai atšoko ir keikdamasis, pradėjo ją čiupinėt, tikrint ar tai tiesa. Mergina išsikapanojo, ištrūko ir, šaukdamasi pagalbos, pabėgo.
Bromas, dabartinis, teisiamasis, ne filmo Bromas, trinktelėjo kumščiu per stalą iš džiugesio. Jam seilės ištryško ir juoko net šiek tiek. „Pabėgo! Ji pabėgo!! ” nevalingai šūktelėjo jis, liedamas, džiaugsmingomis pavirtusias, ašaras. Itin pozityvios emocijos išsiliejo, kaip pro susprogdintą užtvanką. Bet srovei sulėtėjus, ašaros patapo vėl skausmingos ir šlykščios ir labai labai liūdnos. Bromas suplyšo ir pradėjo bliauti, kaip niekad nėra bliovęs.
- Jūsų kilnybe! – Staigiai  atsistojo Servetėljus ir sugriebė momentą. – Ar matėt?? Ar matėt ką tik jo veidą? Jo reakciją į nepasisekimą? Tai...
- Jis simuliuoja! – Sušuko Polonė. – Jis akivaizdžiai vaidina! Neklausykit Snargliaus, jo klientas kabina makaronus!
- Ką tu kalbi ožka?! Pirmą dieną dirbi? Tau gal kokaino į akis pateko? Akla gal?
- Eik tu nachui!
- Tvarkos!! Tvarkos!!! – Sustaugė teisėjas, talžydamas stalą plaktuku. – Nusiraminkit! Kas jums yra? Kiek galima?? Susimuškit dar!
Oponentai susigėdo, apsiramino ir nuoširdžiai atsiprašė.
- Gerbiamoji prokurore, ar dar turit ką pasakyt?
- Taip! Turiu! Visą kalbą pasiruošiau!
- Tada galit tęst. Ir gerbiamasis Snargly, pertrauksit ją dar kartą, būsit išvarytas!
- Supratau, jūsų kilnybe. Nepertraukinėsiu. – Ryžtingai atsakė jis, supratingai linktelėjo ir kukliai atsisėdo.
Polonė numetė trumpą triumfinį šypsnį savo oponento pusėn ir ramiai atsistojo. Iš kišenės išsitraukė sulankstytą popieriaus lapą, išlankstė ir padėjo jį ant stalo. Tada iš kitos kišenės išsitraukė tušinuką ir greitai kažką jame pakeverzojo. Ji pakėlė lapą, atsikrenkštė ir atrodė, jau tuoj pradės savo kalbą, bet staiga kai ką prisiminė. „Minutėlę“, sumurmėjo ji, kilstelėjusi pirštą. Ji padėjo lapą atgal ant stalo, iš dar kitos kišenės išsitraukė mažą stiklinį buteliuką ir įtraukė nosin šiek tiek jo turinio. Ji stipriai sumerkė akis. Neryškiais, bet ritmingais judesiais, baksnodama pirštu į orą, ji kažką, tik jai suprantamai, murmėjo. Pamurmėjusi, ji staiga įkvėpė, atsimerkė ir labai greitai dar kažką sukeverzojo ant lapo. Pagaliau pasiruošusi, ji atsikrenkštė dar kartelį ir pradėjo savo kalbą:
- Ponai ir ponios, kaip manot, ar tikrai reikia jums šios kalbos? Rašiau ją, stengiausi, taisiau klaidas ir vis kažką bandžiau pridėti... Bet kam? Kodėl aš tai dariau? Kokiu tikslu? Ką aš galiu pasakyti, ko jūs ką tik patys nepamatėt? Viską gi jūs matėt ir viską supratot. Ši kalba yra absoliučiai nereikalinga ir švaisto jūsų visų laiką... Bet mielieji ir mielosios, prašau išklausykit mane vis tiek. Aš tiesiog per daug stengiausi, ją rašydama ir įsižeisiu, jei neišklausysit. – Polonė pakėlė savo rimtas akis nuo lapo, lėtai jas perbraukė per savo auditoriją ir tuoj pat grąžino jas lapan. - Bromas yra blogas žmogus. Labai labai blogas. Jis padarė labai daug blogo ir būtų pridaręs dar daugiau, jei tik ne tas šaunusis policininkas, kuris jį sustabdė su penkiolika kulkų į papus ir dviem į arbūzą. Didvyris! Tas policininkas yra tikras didvyris! Jis turėtų gaut medalį už narsą ir dar po oralinį iš penkių gražiausių Vilniaus panelių. Tokį didelį ir tokį gerą darbą jis padarė, kad tos panelės, ko gero, sutiktų taip atsidėkoti ir viešai! Kodėl jūs šypsotės? Aš gi ne anekdotus kalbu, o grynus faktus! Ir kad ponas Borasovas yra blogas žmogus, yra grynas faktas! Nenuginčijamas faktas! Ir toks nenuginčijamas, kad net Dievas nesiginčija! Mūsų visažinis valdovas ir vedlys, tai jis pasiuntė jį pragaran! Šią šiukšlę, brokuotą ir iš galiojimo išėjusią sielą... Pas mus šį nusidėjėlį atsiuntė! Su tuo tiesiog negali ginčytis! Jei atsidūrei pragare, vadinasi čia tavo ir vieta. Kaip du plius du lygu keturi. Ar vis gi gali? Mano pažystamasai! Sere Servetėlijau Snargly! Kodėl tu pavadinai savo klientą „neblogu“? A? Ką, tu manai, kad Dievas suklydo? Kad žinai geriau?? CIT! Neatsakyk! Tylėk! Atsakysi, kai ateis tavo eilė kalbėti. Dabar klausyk. Bromas YRA blogas žmogus. Ką tik gi matėm, aiškiai ir ryškiai, kaip jis elgiasi su gyvūnais ir kitais žmonėm. Geri žmonės taip nesielgia. Oj ne, tikrai ne... Ką tu ten iš vis veiki? Kodėl ten sėdi? Ko tu gali tikėtis, jį gindamas? Kaip tu tą degradą ginsi?? Snargly! ... Aa! Sakysi „neatsimena“! Čia ką tik šūkaudamas, tą ir bandei išreikšt? Hmm… Žinai, tuo jis ir mane bandė įtikinti. Ir pasakysiu, melavo jis labai vidutiniškai. Nei per gerai, nei per blogai, bet man – akivaizdžiai! Man labai keista, kad juo patikėjai. Esu tiesiog ... nusivylus. Sensti gal? O gal jau reik dozes mažint? Ah... Gerai gerai, nebeįžeidinėsiu... Ir dar priedo to, duosiu tau kruopą! Sakykim, ponas Borasovas nemeluoja ir kad tikrai neatsimena, ką padarė. Kur tada tavo gynyba eitų toliau? Tu rimtai teigsi, kad negalima bausti šio akivaizdaus nusikaltėlio vien dėl to, kad jis neatsimena padaręs nusikaltimą? Tikrai? Ojoj! Nu tada aš irgi daug ko prisimint nenorėčiau! Įsivaizduok: Susirandi, kažkur stoty, kokį tai ligotą narkomaną. Bet tokį rimtą, su pūslėm ant lūpų ir votim ant žandų. Pasiūlai jam pilną švirkštą fentanilio su sąlyga, kad tą švirkštą tau grąžins. Nukeliauji tada naktį vaikų ligonėn, eini per palatas ir bakst, bakst, bakst... Išaušus sekančiai dienai, nustrikseni, niuniuodamas, pas gerą lobotomistą ir pasidarai nedidukę lobotomiją. Ir vabam! Nieko neprisimeni, nei kaip planavai, nei ką darei – nekaltas! Gražu? Tobula! Kiekvienas daugiabutis tada po lobotomistą turėtų, jei teisinė sistema taip veiktų. Jų būtų daugiau nei kasininkų! …Bet nėra jų tiek. Nes niekur, net ir čia, ji taip neveikia. Ir ne veltuj. …Kas dar, kas dar? Ką tu dar gali sugalvot? A! Galbūt netyčia ketinai teigti, kad Bromas neatsimena savo padarytų nusikaltimų, nes tuo metu nebuvo savas? Kad jį kažkas apsėdo? Kad jis prarado savo sąmoningumą ir liko tik gyvuliški instinktai? Kad jis negalėjo valdytis, planuoti ir galvoti ir dėl to yra nepakaltinamas? Aaa! Taip taip, matau iš akių, kad būtent tą ir ketinai teigti. Oj, kaip čia būtų gerai atsivesti internetą! Reiks pakamantinėt vadovą labiau dėl to... Labai dabar norėčiau pagūglint, kiek kartų vidutiniškai, vidutinis vagis, sugeba sėkmingai apsivogt, iki kol jį pagauna. Labai įdomų! Kaip manot, kiek kartų? Kokių dešimt? Penkiasdešimt?... Na jei koks ilgapirštis sugeba ir daugiau, tai ko gero sutiksit, kad jis jau tikrai nebe vidutinis. Ir  mes čia kalbam ne apie lunatikus, o apie sąmoningus individus! Pagrinde su blaivia galva, gebančius planuot ir mąstyt... O dabar grįžkim prie Bromo. Kaip jis, toks, atseit, bukas gyvulys ir lunatikas, kuris nesupranta ką daro, kaip jis sugebėjo įvykdyt du šimtus vagysčių ir išlikt niekada nepagautas? Niekada nepastebėtas! Prašau kas nors apšvieskit mano durną galvą, nes aš tiesiog nesuprantu! KAIP?? Kaip tai įmanoma? Du šimtus! Nesugebant planuoti, galvoti ir valdytis! Neturint sąmonės ir adekvataus aplinkos suvokimo! Dvidešimt pirmame amžiuje, kur kiekvienam kampui priskirta po kamerą ir kiekvienai plokštumai po judesio jutiklį! Kaip? Tai absurdas, ponai ir ponios, grynas absurdas! Ir apskritai! Kada mes čia paskutinį kartą turėjom tokio lygio psichą? Tokį, kokiu šitas dabar bando dėtis? A? Oi, seniai, labai seniai... Jei atsimenat, buvo prieš penkiasdešimt metų toks kandidatas. Baravykas Pelėsa vardu buvo. Labai panašiai jis gynėsi. Bet kas paaiškėjo vėliau, teismo gale? Jis kabino makaronus! Apsimetinėjo išgama! O dar seniau? O dar seniau nežinau, neatsimenu... Taip! Nes tai taip reta! Ir kol mano naivusis oponentas dar neturi teisės išsižiot, aš užbėgsiu jam už akių dar vieną kartą. Prašys manęs, ko gero, atkreipti dėmesį į nusidėjėlio paskutiniuosius nusikaltimus. Ir gerai! Atkreipsiu! Jie iš ties buvo padaryti neįtikėtinai idiotiškai, aš sutinku. Ypač kai ponas Bromas bandė išprievartaut moterį vidury dienos, vidury parko. Ten tai ojojoj! Ne kiekvienas rujojantis laukinis gyvulys toks iniciatyvus būtų! Tada Bromas tikrai neatrodė lyg būtų kažką planavęs ar iš vis galvojęs... Bet atsukim laiką vos porą valandų atgal. Bromas gi išgėrė pusę litro degtinės! Pusę litro! O ir prieš tai nebuvo blaivas! Tai yra labai svarbi detalė ir į ją irgi reikia atkreipti dėmesį. Tai skamba kaip pateisinimas, kaip lengvinančioji aplinkybė, bet tik skamba. Mūsų modernieji kolegos ant paviršiaus teigia, kad girtumas kaip tik yra sunkinanti aplinkybė. Ir kodėl? Ponai ir ponios, kas yra alkoholis? Ar tai kažkoks skystakūnis demonas, apsėdantis žmones ir priverčiantis juos elgtis kvailai? Net jei šis variantas ir pasirodytų esąs teisingas, tai vis tiek nepadarytų girtumo lengvinančiąja aplinkybe, nes žmogus pats pasirenka gerti. Jis, gerdamas, prisiima atsakomybę už to demono veiksmus, nes pats, žinodamas potencialias pasekmes, pasirinko duoti jam vadžias. Čia tikiuosi patenkinau tuos, kurie mano, kad neturim daugiau ką veikt, tik išsipisinėt iš žmonių gyvenančių ant paviršiaus ir viliot juos žemyn. Ne, mums jų pilnai ir čia užtenka ir darbo mums daugiau nereikia. Ne, ačiū, tikrai nereikia! O dabar patenkinsiu tuos, kurie mėgsta mąstyti racionaliai. Ne, alkoholis nėra sprendimų priėmėjas. Alkoholis yra tik lubrikantas ir cheminė medžiaga. Ji tirpdo žmogaus filtrus, sienas ir grandines ir tik skatina jį daryti tai, ką jis jau norėjo daryti, tik paprastai nedrįstų. Bromas norėjo prievartauti, tik nedrįso iki kol neprisigėrė. Manau nesuklysčiau ir teigdama, kad būtent tam jis ir gėrė... Ir va! Čia matom dar ir patvirtinimą, mano praeito teiginio! Kontrastas! Nusigėręs iki nukvaišimo, jis smurtauja, vagia ir prievartauja ir tuoj pat turi bėgt ir slėptis, nes jį jau medžioja. Jį sugavo, nes nusikalto neapgalvotai. Bet jis buvo nesugautas, kai darė praeitus nusikaltimus, nes darė juos apgalvotai. Taip! Bromas vogė sėkmingai, nes vogė apgalvotai ir suprasdamas, ką daro. Ir išliko nesugautas, užmušęs net keturiolika terjierų, nes jis traiškė jų kaukoles būdamas pilnai sąmoningas ir suvokiantis savo aplinką! Į čia viskas ir veda, ponai ir ponios. Visi įrodymai ir loginės grandinėlės sueina čia, į vieną tašką. Į vienintelį faktą. Į tai, kad Bromas Borasovas yra PILNAI kaltas ir nė viena aplinkybė nemenkina jo kaltumo! Jūsų kilnybe! Aš siūlau Bromą Borasovą bausti taip, kaip nieko dar šį šimtmetį nebaudėm! Jo nuodėmių sunkumas vertas bent trijų milijonų metų pačio brutualiausio psichologinio luošinimo, prieš merkiant kančios ežeran, kur jis murkdysis iki begalybės galo! Toks mano verdiktas ir tokia mano rekomendacija. Ačiū už dėmesį.
- Viskas? – Paklausė teismo pirmininkas Juodas Flomasteris.
- Taip. – Tvirtai atsakė prokurorė Polonė Šimtasdevymtaitė.
- O nusidėjėlio netardysite? Klausimų jam neturite?
- Neturiu ir nenoriu turėt! Jam ir taip per daug savo brangaus laiko išvaistėm. Išgamos šlykštumas yra toks akivaizdus, kad jo rangioliojimasis čia nieko nepridės. Ir aš tiesiog nenoriu žiūrėt į jį su nenulupta oda ilgiau nei būtina. – Atsakė ji, sulankstė lapą, įsidėjo jį kišenėn, išsitraukė kokaino, greitai suuostė ir permirkusi savimylos hormonais, įsėdo kėdėn.
- Suprasta. Teismas dėkoja jums už indelį. Žodis duodamas gerbiamąjam advokatui Serui Servetėlijui Snargliui.
Advokatas atsistojo, atvertė savo sąsiuvinį ir nieko nelaukęs, skardžiai atsikrenkštė:
- Dėkoju, jūsų kilnybe, širdingai dėkoju. Pagaliau atėjo mano eilė ir pagaliau galiu kalbėti už save. Iš gerbiamosios prokurorės pagalbos nebereikės... Gerbiamasis Stalai Kedy, norėčiau jūsų paprašyt, kad paleistumėte dar vieną filmą!
Iš kostiumo vidinės kišenės, jis išsitraukė kasetę ir ištiesė ją Stalui. Kedys sureagavo ne iškart. Jis pirmiau atsisuko savo bosės pusėn ir Polonė, suprasdama, kad būtų neprotinga priešintis, nenoriai davė sutikimą. Leisgyvis projektorius buvo pakinkytas dar vienam filmui. Jame buvo vaizduojama tai, kas vyko paskutiniojoje Bromo gyvenimo valandoje. Filmo pradžioje, vėlyvą vakarą, Bromas sėdi ant bordiūro ir kalba su, šalia jo, sėdinčia, tuščia vieta. Nebuvo ten katino, juolab mokančio lietuviškai kalbėti. Pats Bromas, priešingai, nei praeitais atvejais, kalbėjo labai panašiai, kaip ir savo fantazijose. Gal kiek mažiau rišliai. Jis išsipasakojo apie savo liūdnąją vaikystę ir išpažino tas nuodėmės, kurias manė, kad padarė. Advokatas jau norėjo pradėt tyčiotis iš Polonės, koks Bromas yra atseit sveiko proto ir koks pilnas matematiško nusikalstamo genialumo. Bet tie, kas redagavo filmus, pamiršo sumažint garsą ten, kur reikėjo. Kai Bromas puolė policininkus, kurie jį bandė sulaikyt, pistoleto šūvių garsai visų vos neapkurtino. Pasibaigus filmui, Servetėlijus, aišku, suuostė tam tikrą kiekį kokaino. Tada išsitraukė sąsiuvinį ir atvertė aktualųjį puslapį. Jis pakėlė trumpam akis, pažiūrėt, ar visi jo klauso ir pasitenkinęs, atsikrenkštė dar kartą.
- Mano oponentė, ponia Šimtasdevymtaitė, ji mane vadina naiviu kvailiu. Pripažinsiu, tai mane skaudina ir aš noriu keršyti. Bet mano nelabui, aš negaliu jai atsakyti tuo pačiu. Meluočiau, jei bandyčiau... Jos šiukštu tikrai negalima vadinti kvaila. Tik pažiūrėkit, kaip meistriškai ji bandė mums muilint smegenis! Jei būčiau tik koksai nesuinteresuotas žiūrovas, tai ir mano smegeninė dabar blizgėtų! “Viskas taip akivaizdu, kad net nėra prasmės kaltinamąjam jokių klausimų uždavinėt. ” CHA! Gerbiamieji, ar žinot, kodėl iš tikrųjų prokurorė nekalbino pono Borasovo?  Nes jei kalbintų, tai net ir bukiausiam arkliui pasidarytų akivaizdu, kad jis tikrai nemeluoja. O Bromo melavimas yra didžioji dalis prokurorės kaltinimo. Tai leiskit tada man jį pakalbint ir pamatysit patys. Bromai, atsakyk...
Advokatas atsisuko į, šalia sėdintį, savo klientą. Jis sėdėjo paguldęs antakius ant kumščių, kurie patys laikėsi snarglių ir ašarų baloj. Bromas iš sielvarto net drebėjo.
- Bromai! – Šūktelėjo Snarglys, staiga susijaudinęs, kad vėl apsikvailins.
Bromas vėlgi nereagavo ir advokatas padėjo ranką ant jo peties. Nepadėjo ir tai. Advokatas tada sušuko dar kartą ir pakrutino jo pečius ir Bromas pagaliau pakėlė galvą.
- Bromai, atsakyk, tai labai svarbu! Ar atsimeni...
- Neatsimenu! Nieko neprisimenu! prisiekiu! Neprisimenu! – Ištryško jis taip, kad advokatas, išgąsdintas, vos atbulom nepargriuvo. Šaukė, kad neprisimena, jis dar dešimt kartų. Kiekvieną kartą vis neaiškiau ir paskutinįjį vėl padėjęs kaktą ant snargliuotų kumščių. Jis vėl kukčiojo ir drebėjo ir verkė ir snargliavosi ir Servetėlijus nusprendė, kad daugiau iš jo nieko nepeš.
- Ahem... Matot? Nemeluoja! – Atsisuko jis tribūnos pusėn ir pareiškė šį akivaizdų faktą. – To nenuginčysi, tai tikrai akivaizdu! Mūsų muilioji mieloji prokurorė mano priešingai. Bet tai yra tik jos neinformuota nuomonė, pagrįsta tik tuo, kad jai reikia, kad jis meluotu. Ji netiki Bromu, nes nenori tikėti. Nes nepatogu tikėti. Ir tokiais motyvais, jos visas puolimas ir paremtas. Bet visgi, gerbiamoji muilo putų prekeivė uždavė tikrai rimtus klausimus ir į juos tikrai reikia rimtai atsakyti. Pirmasis! Ar Dievas pragaran siunčia tiktai blogus žmones? Į tai aš atsakau „taip! “. Taip, tai irgi yra nenuginčijama ir aš su tuo tikrai nesiginčiju. Bet ponai ir ponia, nėra viskas taip paprasta. Žmogus nelygu žmogui ir blogis nelygu blogiui. Pas mus gi yra siunčiami visi, nusidegradavę žemiau kažkokios konkrečios kartelės. Čia vidutinis blogis yra kur kas blogesnis nei paviršiuje ir vadindamas Bromą „palyginus neblogu“, aš minty turėjau lokalius standartus. Ir aš pasikartosiu! Lyginant su eilinėm padugnėm, Bromas tikrai yra palyginus neblogas! Taip, tai tiesa ir ji triumfuos! – Sušuko jis aukštai iškėlęs pirštą. – Ir nebūtinai pas mus šis žmogus atkeliavo dėl visko, ką matėt, jį darantį, tuose, tikrai klaikiuose, filmuose. Labai laisvai čia Bromas galėjo atsidurti ir dėl nusikaltimų, kuriuos mes laikytume pakankamai nerimtais. Nes vėlgi, kiti standartai, kitos kartelės. Realiai, galėjo jis čia būt pasiųstas net ir ne dėl to, ką darė, bet dėl to, ką manė, kad darė. Ir aš esu įsitikinęs, kad būtent taip ir yra! Įtikinsiu ir jus neužilgo, bet dar ne visą muilą nuploviau. Sekantis klausimas! Ar galima teist nusikaltėlį, jei jis neatsimena padaręs nusikaltimą? Nu taip! Aišku, kad galima! Bet čia stabtelkim, nes vėlgi ne viskas taip paprasta. Negebėjimui prisiminti nusikaltimo, gali būti dvi priežastys: elementarus pamiršimas, kuris tikrai nėra išteisinantis ir kaip Bromo atveju, nebuvimas tuo pačiu žmogumi, kuris darė tuos nusikaltimus. Ir šiuo atveju, klausimą, ar galima teisti, tokiu pat tonu, siunčiu atgal poniai Polonei. Taip, aš teigiu būtent tai! Dabar šalia manęs sėdintis Bromas, nėra tas pats Bromas, kurį matėte tuose filmuose! „O tai kaip tada tie du šimtai apsivogimų? “, šūkaus vėl ji. Aš girdėjau, aš girdėjau!  Bet du šimtai? Kas yra du šimtai? Bromui gi penkiasdešimt ir karjera jo ne trumpesnė nei trys dešimtmečiai! Tai įvertinus, tie du šimtai pavirsta tik į daugmaž vieną apsivogimą į porą mėnesių. Ir patys visi gi matėt, ką jis pavogdavo per tuos porą mėnesių. Tušinuką, sąsagėlę, sūrelį... Nustebčiau, jei turtinė žala Lietuvos prekybcentriems siektų dešimt eurų į metus. Tai nėra daug ir tai tikrai nėra gobšumas. Žmonės taip elgesį tik iš nuobodulio, netyčia arba jei jiem kažkas negerai su galva. Bet jau net girdžiu, kaip gerbiamoji vėl nori šūkauti. „O tai kaip tada nesugavo, jei negerai su galvą?? “. Būtent dėl to ir nesugavo! Taip taip, paklausykit! Kamerų ten paviršiuj priviso iš ties labai daug. Parduotuvėse, kiekvienam prekeiviui bent po vieną tikrai bus. Bet apsauginių kurie, ekranus stebi, gi tik po vieną ar du būna. Ir jiems neišvengiamai reikia susifokusuot į įtartiniausiai atrodančius individus. Ar žinot, kas žmogų daro labiausiai įtartinu? Ne, tai ne dredai, ne kapišonas ir ne dryžiai ant batų. Tai akys! Žmogaus smegenys yra taip mikroskopiškai sukalibruotos ant jų, kad man net baisu! Gali būt taip toli nuo kito žmogaus, kad net nesuprasi ar ten vyras ar moteris, bet vis tiek atskirsi ar jis žiūri į tave, ar tiesiai už tavęs. Už dešimties metrų, matai ar žmogus žiūri tau į akis ar į kaktą… Taip tai tiesa! Jūs tik įsivaizduokit akies posūkio kampo menkumą! Gryna magija! Tai vat, būtent iš akių, labiausiai ir matosi, ar žmogus turi ką slėpt, ar ne. Bromas nemanė, kad turi, tai papildomo įtarimo ir nesukėlė. Beje, iš kur prokurorė iš vis ištraukė, kad Bromo niekada niekas nesugavo? Filmai gi labai trumpi buvo. Jie baigėsi vos Bromui grobius kišenėn įsidedant. Mes tiesiog nematėm, sugavo jį ar ne. Ir tik vakar čia teisiamasis atkeliavo, kartu su dokumentu ir vaizdiniais įkalčiais. Bent kartą, Bromą tikrai turėjo pagaut! Ir kaip manot, ką apsauginis darytų su tokiu vagiu? Su tokiu, kuris pavogė patį pigiausią tušinuką. Kurio akys neatskleidžia nei kruopelės kaltumo ar supratimo, kaip tas tušinukas jo kišenėj atsirado? Nejaugi kvies policiją? Gi akivaizdžiai netyčia įsidėjo! Ne... Nekvies! Kas per idiotas taip idiotiškai policininkų laiką švaistytų?? Nekvies! Dėl to, jokių įrašų, apie tai, paviršiaus dokumentuose ir nėra. Nėra juose, todėl nėra ir mūsų dokumente. Manau, kad žvalgai tiesiog nematė prasmės užfiksuot tokią, nevertingai atrodančią, detalę, pasakė kažkas Bromui „niu niu niu“ ar ne. Ir tik dėl to, prokurorė ir teigia, kad Bromas niekada nebuvo sugautas! Ir apskritai, ar tokiom vagystėm tikrai reikia tokio nusikalstamo genialumo, kurį ji bando jam pripaišyt? Tai absurdas! Aišku, kad nereikia! Tam kaip tik labiau tinka netvarkinga galva! – Aršiai gestikuliuodamas, sušuko jis. Supratęs, kad per aršiai, kalbą tęsė ramesniu balsu. - Kad sėkmingai apsivogt, tereikia pastebėti tinkamą momentą. Įtartinai atrodančių žmonių kiekis parduotuvėje. Atstumas nuo alkoholio ar elektronikos skyriaus. Artimiausių kamerų atstumas ir kampas. Pinigų pervežimo iš parduotuvės operacija. Apsauginio išėjimas parūkyt. Laiko likutis iki jo pamainos galo. Rajonas. Laikas ir data... Įprastas žmogus tokius dalykus pasąmoningai pastebi nuolatos, bet keliauja, kur keliavo, toliau. Bet Bromas nėra įprastas žmogus. Jo smegenys yra sužalotos. Tai kas iš tiesų darė tuos nusikaltimus, mažai kuo skiriasi, nuo tų jėgų, kurias visi žmonės turi ir kurios trokšta elgtis analogiškai. Bet vėlgi, Bromo smegenys yra SUŽALOTOS! Tai kas darė... eh... atsiprašysiu trumpam. Tai reikia įvardinti! Tą chujovąją Bromo dalį, jo „id“, vardan aiškumo, aš pavadinsiu Chromu. Taigi, kas yra Chromas? Kuom jis skiriasi nuo įprastų žmonių „demonų“? O vat tuom, kad jam išlyst yra kur kas daugiau urvų, plyšių ir žaizdų. Pakankamai sujaudintas, būtent Chromas, ne Bromas, O CHROMAS, išlenda ir tuos nusikaltimus padaro. Tinkamo momento pastebėjimas ir yra tas pakankamas sujaudinimas, trigeris. Įprastas žmogus turi ir įprastus urvus. Jis žino, ar bent jau turėtų juos pažinoti ir juos prižiūrėti. Bet Bromo psichikoj, urvai yra iškasti netikėtose vietose ir jų yra tiek daug, kad visa konstrukcija yra nestabili ir gali bet kada įgriūti. Dėl to savisaugos instinktų vedamos, jo smegenys tuos urvus bando užglaistyti fantazijomis. Suprasti, kad esi toks skylėtas ir taip fundamentaliai nesugebantis valdytis, yra psichologiškai mirtina. Ir net ne vien psichologiškai. Jei smegenys to nedarytų, jos galiausiai būtų ištaškytos ant vonios kambario sienos... Žinot kada šizofrenikai dažniausiai žudosi? Būtent tais retais ir trumpais momentais, kada jiem pagerėja. Tada, kai jiems prašviesėja protas ir jie galiausiai supranta, kokiose tamsumose jie klaidžiojo ir kokiose neužilgo vėl klaidžios. Vat dėl to... Vat dėl to! Dėl tos pačios priežasties, Bromas ir su negyvais objektais geba bendrauti. Jo vaikystė buvo tokia liūdna ir tokia vieniša, kad tam irgi reikėjo fantastinio glaistymo, kad ji nesibaigtų dar liūdniau. Ir tai natūralu. Žmogus tiesiog yra toks padaras. Jis turi gebėjimą laisvai nuspręsti nusižudyti. Jis turi sąmoningumą. Ir tas sąmoningumas turi kainą ir pasekmes. Ir nuo tų pasekmių kažkaip reikia saugotis. Didžiąjai daugumai užtenka įtikinti save, kad jie yra geri žmones arba kad jų gyvenimas turi prasmę. Bromui to neužteko. Ir kas jį gali dėl to kaltinti? Niekam, jo kailyje, tokių menkniekių neužtektų… - Servetėlijus stabtelėjo, greitai žvilgtelėjo tribūnon, kad įvertint teisėjų reakcijas ir tuoj pat tęsė savo kalbą. – Bet prieš savaitę viskas pasikeitė... Iki tol Chromas tenkinosi tinkamais momentais, bet atėjo ta lemtingoji diena ir jam jų nebeužteko. Nepasakysiu, kodėl būtent prieš savaite, bet ta diena anksčiau ar vėliau ateiti turėjo. Tai buvo neišvengiama. Deliuzijos negalėjo būti ilgalaikis tokių rimtų problemų sprendimas. Taip Bromo psichika bandė gydytis tik iš desperacijos. Nes nelabai buvo ką kitą daryt. Tapetais sukirmijusių sienų nesutaisysi, o tų sienų turim tik po vieną komplektą. Tiesa pasakius, man nuostabą kelia, kaip Bromas penkiasdešimties sulaukė… Galbūt per ilgai nebepasitaikė tie tinkamieji momentai. Galbūt Bromas paseno ir jų tiesiog nebepastebėjo pakankamai dažnai. O galbūt to penkioliktojo šuns lojimas jam buvo tiesiog per šlykštus. Bet tai nėra esmė. Bromas tiesiog sugriuvo ir buvo įvykdyti baisūs nusikaltimai… Bet aš vėl pasikartosiu! Beveik visus juos  įvykdė Chromas! Gyvuliškasis, mechaniškasis, nesąmoningasis CHROMAS! Tai jis vogė, tai jis šunis trypė… tai jis bandė išprievartauti!... – Advokatas, vėl stabtelėjo, šįkart tik atsidūsimui. – Tai kodėl visgi Bromas yra čia? Na, todėl ir paminėjau tą žodelį “beveik”. Keletas nusikaltimų, buvo padaryta visgi paties Bromo. Ne, Polone! Tai Nebuvo nei mažų nekaltų šuniukų trypimai, nei tas bandymas išprievartauti! Apart degtinės pavogimo, šios jo galutinės viešnagės pagrindinė priežastis yra ši: Kai Bromas apkeikė tą pensininkę laiptinėje, jo psichika kažkodėl šįkart nepaslėpė jo nuo to fakto, kad jai prasidėjo priepuolis. Bromas buvo sujaudintas ir išgąsdintas, bet sąmoningas ir nepraradęs laisvos valios. Jam pagaliau buvo duota pasirinkti blogą arba gerą! …Ir visgi, užuot bandęs padėti ar bent iškviesti močiutei greitąją pagalbą, jis nusprendė nubėgt išgerti. Tai išties buvo labai blogas poelgis. Nekaltas žmogus praktiškai prarado gyvybę. Dabar ji guli ligoninėj su mirusiomis smegenimis, prijungta prie gyvybės palaikymo aparato. Ir jos negalima nurašyt, kaip eilinės nukvėšusios bobutės! Tai buvo dar labai šviesaus ir skaidraus proto žmogus. Jei ne Bromas, ji ta šviesa dalintųsi dar bent dešimtmetį. Ji turėjo ir vaikų ir anūkų ir juos labai mylėjo ir ji niekada nebepajus jų šilumos. Aštuonerių metų mergaitė dabar budi prie jos lovos ir laiko ją už rankos. Ir tėvai ir daktarai jai vis kartoja, kad jos močiutė nebeatsibus, bet ji tiesiog atsisako tuo tikėti. „jūs meluojat, ji išgis, ji atsigaus! “. Ji tris kartus per dieną jai pasako „aš tave myliu“, bet šie žodžiai yra tariami jau labai toli iškeliavusiai sielai... Dėl to Bromas yra čia ir jis turi būti čia. Dėl tos mergaitės ašarų. Nes, iš esmės, jis nužudė žmogų... Bet, visgi, aš esu advokatas ir Bromas Borasovas yra mano klientas. Šis nusikaltimas turi labai daug lengvinančių aplinkybių ir prašau į jas atsižvelgti. Patys matot, kaip nuoširdžiai jis gailisi! Kai priimsit nuosprendį, norėčiau, kad atsižvelgtumėt ir į tai, kokius žmonės teisėt vakar ir užvakar ir per visą savo karjerą. Prisiminkit kokias bausmes jiems skyrėt ir elkitės teisingai. Ačiū. 
Seras Servetėlijus Snarglys linktelėjo itin rimtu ir pagarbiu veidu ir drūtai įsėdo kėdėn.
- Gerbiamasis Snargly, ar tai bus viskas? – Jam įprastu šaltu tonu, paklausė teismo pirmininkas Juodas Flomasteris.
- Viskas.
- Teismas dėkoja jums už indelį.

Taip baigėsi didžioji dalis teisminio proceso. Bromui buvo pasiūlyta tarti savo paskutinį žodį. Bet Bromas buvo sulūžęs. Servetėlijus vėl sunkiai bandė jį pakelti iš griuvėsių, bet net ir pagaliau pakeltas, Bromas vis tiek negalėjo pozityviai prisidėti prie savo gynybos. Jis tik palemeno porą kart „neprisimenu“ ir vėl paniro snargliuos.
Teismo pirmininkas ir jo komanda atsistojo ir be ceremonijų, bet ceremoniškais žingsniai, išėjo iš salės. Pasitarę dešimt minučių, jie grįžo ir susėdo atgal į savo vietas. Juodas Flomasteris, trim plaktuko suplakimais, atkreipė visų dėmesį ir paskelbė verdiktą:
Bromas Borasovas yra kaltas dėl žmogžudystės. Yra pripažįstamos rimtos lengvinančios aplinkybės. Skiriama minimali bausmė. Jokio psichologinio luošinimo. Nusidėjėlis bus iš karto merkiamas į kančios ežerą, kur jis murkdysis iki šios begalybės galo. Nuosprendis galutinis ir neginčijamas.
Ir šiuo momentu, Bromas pasirodė esąs ne toks jau ir sulūžęs, kaip beveik visiem iki šiolei atrodė. „Begalybės?? “, nevalingai, bet valios prislopintu balseliu, išklykė jis.
Į teismo salę įžengė du raudonveidžiai sargai. Drūtais ir sunkiais, bet ramiais žingsniais, jie, iš abiejų pusių, artinosi pasmerktojo link. Bromo baimė staigiai pradėjo vytis jo savigraužą ir jis savo, ašarotą ir snargliuotą, veidą kraipė vis energingiau. Jis bandė kažką pasakyt, kažko paprašyt Servetėlijaus, bet jo lūpos  drebėjo lyg nuo šalčio.
- Bromai... žinau, kad dabar tau taip neatrodo, išgirdus tą žodį, bet patikėk manim, galėjo būt tūkstantį kart blogiau... – Bandė guost Servetėlijus.
„Tūkstantį?? Tūkstantis kart begalybė vis tiek lygu begalybei! Begalybei!! ” Būtų sustaugęs Bromas, bet jo intelektas dabar drebėjo dar labiau nei jo lūpos. Taip švelniai, kad vos ne meiliai, sargai uždėjo po ranką ant jo, dabar jau irgi virpančių, pečių.
- Stokis, nusidėjėli. – Paliepė sargai, vėlgi labai ramiai.
Ir Bromas atsistojo, kliūdamas ir už kėdės ir už stalo viršaus. Vedamas, jis dar ir nusipiso dešinę blauzdą ant trijų iš keturių stalviršio kampų.
- Ko nedžiūgauji, Bromai? Gi laimėjai! HAHAHAHA!!! – Nusižvengė Polonė, psichotiškiausiai šią dieną.
Vedamas link didžiųjų sunkiųjų medinių durų, Bromas maldavo pasigailėjimo. Meldė visų, ir Snarglio ir sargų. Ir maldavo jis, kaip pridera. Su upėmis ašarų ir upeliais snarglių. Smaugiančiu tonu ir skęstančiu tembru. Visgi, durys vis artėjo ir maldos nė kiek nepadėjo.
- Bromai, prašau nurimk... Tave pasiims... Kai pakankamai prisikentėsi, Dievas tave galiausiai pasiims! …Nu gal ne šį tūkstantmetį, bet anksčiau ar vėliau pasiims... Tikrai buvo tokių atvejų! Bromai, aš tau nemeluoju! – Vis guodė advokatas, jau ir pats su drebuliuojančia širdim.
Bet Sevetėlijaus pastangos nedavė vaisių. Jo žodžiai tiesiog atšoko nuo tankios Bromo kaktos. Neišvengiamai, durys buvo pasiektos ir atidarytos. Bet atsivėrė netikėtas kraštovaizdis. Atviros, žalios, plevėsuojančios pievos iki pat horizonto. Švelniai nelygus reljefas. Dangiškai šviesu. Bromas ištisas penkias sekundės tikėjo, kad visa tai, kas įvyko iki šiol, tebuvo pokštas. Testas, kurį jis kažkaip kažkodėl išlaikė ir kad visgi, jis pateko dangun. Bet jį labai greitai realybėn grąžino itin menkas vėjo gūsis. Vėjelis atpūtė tokio šlykštaus puvėsio smarvę, kad net Bromo nosies plaukus sugarbanojo. Jis akimirksniu parklupo ir apsivėmė.
Apspangęs ir vos laikydamasis ant delnų, jis pajuto žemės minkštumą. Atrodė, pieva augo lyg ant kempinės. Ne ant kažko tvirto, bet ir ne ant pliurzės. Pakėlęs vieną ranką, jis ketino nusivalyt burną, bet laiku sustojo. Pastebėjo ant jos labai greitai ropojančias, itin mažas ir plonas kirmėlės. Jos buvo gal poros milimetrų ilgio ir akinančiai baltos. Bromas krūptelėjo, pašoko ir lyg užsiliepsnojęs, kratė jas nuo savęs. Beveik visos nukrito, liko tik viena ant jo riešo. Jis daužė ją delnų, bet kirmėlytė toliau raitėsi ir sparčiai šliaužė viršun. Bromas ją sugriebė pirštais ir bandė ją sutraiškyt, bet ji buvo kieta kaip erkė. Jis jautė, kaip ji vis dar raitėsi tarp jo nykščio ir baksnojamojo piršto. Bromas numetė ją ant žemės ir kirmėlytė paskendo žalumoje.
Ten, kur jis buvo padėjęs užpultąją ranką, šalia gulėjo negyva patrunyjusi pelė. Ji visa tiesiog burbuliavo parazitais. Įvairios kirmėlės ir nariuotakojai keliavo ratais. Iš vienos pelės žaizdos į kitą. Per visas angas. Sekančią sekundę, Bromas kilstelėjo akis dar aukščiau ir pamatė, kad visa pieva yra išklota lavonais. Labai daug žiurkių ir pelių. Bent po dešimt kiekvienam kvadratiniui metrui. Visos pašvinkusios, supuvusios, apvirškintos ir apsėklintos kirmėlėmis. Kiek toliau matosi kačiukas. dar toliau, pusė stirnos. Vien lavonai. Nuo jų, stepės yra įgavusios pastebimą pilkšvą atspalvį.
Oras pervertas smarvės srovėmis. Kiekviena plaukia kaip gyvatė ir vimdo nevienodai. Kai kurios saldesnės, kai kurios rūgštesnės, kai kurioms tiesiog reikia išgalvot naujų pavadinimų. Smarvė tokia tanki ir sodri, kad gali ją užuosti liežuviu. Ji greitai geriasi į prakaitą. Po minutės, Bromas pajus, kaip jam viską vis labiau niežti.
Ir karšta, baisiai karšta. Atmink, skaitytojau, karščiausią patirtą vasaros dieną ir pridėk prie jos dar dešimt laipsnių. Ir aukščiau horizonto akių pakelt nesugebėtum. O jei visgi pavyktų, akimirksniu apaktum. Dangus švyti, lyg saulė ir mėnulis būtų apsikeitę vietomis... Atskleisiu paslaptį: pragaras randasi po žemės branduoliu. Ne, ne viduj jo. PO juo.
Aprėpęs visą tai, Bromas Instinktyviai bandė trauktis ir grįžti į teismo rūmus. Bet sargai jį sulaikė, tvirtai suspausdami jo žastus. Vos Bromas nustojo priešintis, jie iškart atpalaidavo savo pirštus. Jei negalėjo grįžt, Bromas bent jau nėjo toliau, bet jam buvo paaiškinta, kad jei nežingsniuos, parazitai jį užropos. Ir iš ties, su kiekviena sekunde, žolė virpėjo vis labiau ir vis arčiau jo kojų.
Jis žengė pirmąjį žingsnį, tada antrą. Lengvas sargų postūmis ir besitelkiančių kirmėlių šliaužiojimo garsai, sekančius jo žingsnius darė vis lengvesnius. Bromas įsiėjo ir pradėjo eiti automatiškai, beveik nevalingai. Jis bijojo sustot. Jokios kontrolės, jokių pasirinkimų. Jis pradėjo bliauti. Žliumbė, lyg jo balso stygos atjaunėjo penkis kart.
- Bromai... Bromai, bliat! Nusiramink! Prašau! Nedaryk mums gėdos! Būk vyras! – Nebeiškentęs, pradėjo pykt Servetėlijus.
Po minutės Bromas sugebėjo šiek tiek nurimt. Nebeskleisdamas garsų, jis pagaliau išgirdo atsklindančius. Iš pradžių nebuvo įmano suprast, kas tai per garsai. Kažkas iš tolumos ir platumos, mišrainė, mišrainės aidas. Po antros minutės, pasidarė akivaizdu, kad tie garsai yra žmogiškos kilmės.
Užlipus ant labai plačios, bet itin neaukštos, kalvos, tolumoje pasimatė kažkas ne be žalio. Kažkas vos vos rausvai ir biški pilkai, rudo. Tai ir bus tas kančios ežeras, suprato Bromas. Jo tikrajai skalei beatsiskleidžiant, išryškėjo ir tie garsai. Tai buvo skausmingi aimanavimai. Milijardų sielų kančios aidas. Ežero ilgis ir plotis buvo paslėpti horizonto. Tai buvo labiau jūra nei ežeras. Bet laisvai galėjo būt ir visas kankynės vandenynas.
Atsivėrus paskutiniajam jo kraštovaizdžiui, Bromas nustojo drebėti. Jo veidas pasikeitė, jis nebesekretino jokių išskyrų. Jo akiduobės išsižiojo, o apatinė lūpa nukaro. Tokia jo veido išraiška sustingo bent keliom minutėm. Bet ežero aimanoms ryškėjant, apstulbimas pradėjo garuoti ir Bromas vėl pradėjo drebėti.
- Seretėlijau... Atsiprašau, SerVEtėlijau!... Aš aš... Aš žinau kad padariau blogą. Aš tai suprantu... tikrai suprantu ir labai gailiuosi! LABAI! ... Bet Servetėlijau paklausyk manęs... Prašau!... paklausyk…. Ne nene, aš žinau, aš žinau, bet vis tiek paklausyk!... Taip, aš turėjau iškviest greitąją, bet aš neturėjau su sav-savim telefono… Ne! Aš žinau, aš neteisinu savo poelgio, aš tik sakau kad... kad, kad... ai... aš... Ji baisiai priešin- kovojo ji labai aršiai kovojo! Aš galvojau, kad jai tos pagalbos ir nereikia... ir ji nenorėjo mano pagalbos! Aš bandžiau jai padėti, bet ji... ji muštis pradėjo! …Nu jo, taip… aš suprantu, suprantu! Aš turėjau... mačiau kad jai blogai... Bet... bet greitoji vis tiek atvažiavo! Aš girdėjau! Ir tai nieko nekeitė! ji vis tiek... ah...  – Besirangioliodamas, jis įtemptai stebėjo, jau beveik pilnai sugraužtą, šerną. Jis gulėjo tiesiai ant jo trajektorijos. Bromas norėjo jį apeiti, bet sargai ėjimo krypties keisti neleido. Perlipęs ir vos vos ant jo neužkliuvęs, Bromas rangioliojosi toliau. - Servetėlijau... Nu nu, bet žiūrėk! Tai absurdas, tai nesąmonė, tai klaida! Ji gi danguj! Rojuje! Ten gi labai…… Gražu… ir gera ir miela! Ten gi ROJUS! Ji rojuje!...... Kodėl aš turėčiau amžinai kentėti, dėl… dėl to, kad dėl mano kalt-dėl to, kad dėl manęs ji atsidūrė ROJUJE! Nu gi bet absurdai, nu rimtai… Serev-Servetėlijau! Bet gi rimtai! Kur tu tame matai logiką?? TEISINGUMĄ??? Kur tu jį čia matai? Tai nesąmonė! Absurdas! Ji rojuje, o aš… Servetėlijau… Dar ne vėlu… Tu turi jiem paaiškinti! Tai klaida! …Nu aš nesakau, kad Dievas klysta... ne tikrai ne! ….. Nu bet pagalvok! TAIP!! Gali… Dievas GALI KLYSTI!!! Nenene paklausyk, pagalvok, žiūrėk gi... ahem... Jis gi mato ateitį, ne? Gi visagalis, visažinis... Nu bet žiūrėk, jis čia PRIVALO klysti! Nes jei jis negali klysti, bandydamas numatyti ateitį, tada žmogus neturi laisvos valios! Matau-matai koks bairis?? Jei ateitis aiški, vadinasi nėra pasirinkimų! Jei gali būt daug ateičių variantų, Dievas tada privalo gebėti klysti, bandydamas nuspėti... kuri, kuri iš tų ateičių iš... išeis, kuri bus iš tikrųjų! Nes kitokiu atveju, tada visa šita gėrio ir blogio ir pragaro ir rojaus... sistema neturi prasmės! Pagauni? Jei viskas vyksta pagal Dievo valią, tada niekas nevyksta pagal žmogaus valią! Tada visa šitai, šitie teismai, yra KLAIDA! Kaip tu gali teisti… dviratį?? Ne, nu bet rimtai, pagalvok… Kur aš klystu? Kur aš čia neteisus?? Atsakyk man, Servetėlijau! KUR?? Jis negali neklysti! Tai yra klaida! ... tu turi jiem tai pasakyt! Dar ne vėlu! Dar NE VĖLU!! – Jis stipriai pakėlė balsą, bandydamas perrėkti, jau kurtinančiais patapusius, kančios ežero klyksmus ir aimanavimus.
- Vis dėl to klausei... – Tyliai, šaltai ir nusivylusiai savimi ir juo, atsakė Servetėlijus.
Pamatęs advokato veido išraišką, Bromas nutilo ir nuleido akis žemėn. Erezijos nei kiek nepadėjo ir buvo neapsakomai kvaila tikėtis, kad padės. Nebenorėdamas matyt kirmijančių pelių, jis vėl pakėlė akis ir vėl pradėjo stulbti. Ežeras jau buvo visai šalia. Jau buvo galima įžiūrėti nusidėjėlių veidus. Jų visų ekspresijas galima tiksliai skelt į dvi kategorijas. Tie kurie juto kirmėles ant savo veido, jie buvo stipriai sukandę dantis, lūpas ir akis. Jie rėkė per nosį ir dažnai šnypčiojo, kad jas išpūst. Tie, kurie kirmėles jautė tik visur kitur, jie rėkė plačiai atvėrę burnas, akis ir šnerves.
Nusidėjėlių kančia netemdė jų sąmoningumo. Jiem nuolatos buvo ką veikti. Pagrinde muistytis. Visi buvo susispraudę, kaip troleibuse piko metu. Niežėjo tai vieną, tai kitą vietą. Kad pasikasyt, reikėjo prakišt ranką tai priekin tai atgal, aukštyn tai žemyn. Reikėjo brautis, kad pabėgt nuo, tai vienoj tai kitoj vietoj, susikoncentravusių kirmėlių. Reikėjo stumdytis, kad patekt ten, kur jų kol kas nedaug. Reikėjo muštis, kad ant tavęs neužliptų kiti. Labai daug kas norėjo užlipt ant visų kitų. Jei kam pavykdavo, tai labai neilgam. Daug kas buvo panardinti ir trypiami po kojomis, bet niekas nepaskendo. Buvo tokių, kurie taip šimtmečius išbūdavo iki kol sugebėdavo atsistot.
Didžiausias pasmerktųjų tankis ir spaudimas buvo ežero pakrašty. Niekas niekada neprarado vilties ištrūkti. Niekas niekada nepavargo rėkti ir dar niekam nepabodo maldauti pasigailėjimo. Tokie buvo visi be išimties. Šalčiausi psichopatai elgėsi lygiai taip pat, kaip ir karščiausi degradai. Ir niekas niekada nepriprato. Ką tik įmestasis, kentėjo tiek pat, kiek ir tas, kuris čia pateko prieš prasidedant istorijai. Jei praeitis ir ar ateitis egzistuoja, tai tik kažkur kitur. Čia ne. Čia egzistuoja tik vienas kadras. Nuolatos besikeičiantis, bet niekur nekeliaujantis momentas...
Likus tik dešimčiai metrų kelio, Bromas, netikėtai staigiu trūktelėjimu, sugebėjo ištrūkti iš sargų nagų ir pradėjo bėgti palei pakrantę. Besimurkdančiųjų akys bėgo paskui jį. Daug kas tiesė jam rankas, maldaudami, kad Bromas sustotų ir juos ištrauktų. Bromas bėgo toliau. Nuo smarvės jam griaužė gerklę ir akis ir nuo pragariškosios kakafonijos jam maudė ausis. Bėgdamas, jis, tiek akylai, kiek sugebėjo, stebėjo savo kojas ir mėtė jas kuo toliau nuo griaužiamų graužikų. Neduok Dieve, paslys ant vieno. Bet tiesiai priešais jį, artėjo kur kas rimtesnė kliūtis. Tai buvo beždžionė. Bromas pastebėjo ją per vėlai. Jis ją peršoko, bet labai nekoordinuotai ir sekančiu žingsniu, visgi paslydo ant vienos iš pelių. Pargriuvęs, jis iškart pajautė, ant savo blauzdų ropojančias, kirmėlytes, bet beždžionė sugebėjo atkreipt jo dėmesį labiau.
Ji gulėjo visa išsiskėtus ir negalėjo valdyti savo rankų ir kojų. Bet ji buvo gyva. Ji stengėsi atsikelti, bet matomai, jėgų turėjo tik, karts nuo karto, vienam ar kitam, pirštui pakrutinti. Ši beždžionė aimanavo labai žmogišku, pagyvenusios moters, balsu. Vietoj jos pilvo raitėsi bent penki kilogramai įvairiausių kirmėlių.
Bromas į ją spoksojo ištisą akimirką, bet pajutęs kirmėles jau ant savo šlaunų, spoksoti nustojo. Jis pašoko ir pradėjo šokti savo paskutinį šokį. Kratėsi, kaip niekad nėra kratėsis. Jei būtų turėjęs tam pakankamus nagus, jis būtų visą savo odą nusidiręs, kad tik kartu su ja atsikratytų ir tų nelemtų kirmėlių.
Blaškydamasis į visas puses, jis nusiblaškė per arti ežero. Vienas iš besimurkdančiųjų sugriebė Bromo blauzdą ir mėgindamas taip pats išlipti, pradėjo tempti jį ežeran. Bromas pargriuvo ir visom išgalėm, laikėsi už pakrantės žolių. Bet pakrantė buvo labai slidi. Jo kojas sugriebė vis daugiau nusidėjėlių ir Bromas slydo vis sparčiau. Jis keikėsi, keikė visus ir viską ir su tais keiksmais paniro tarp prakeiktųjų. Pabaiga.