Ten, Šklėriuose prie Skersbalės... (2)

Dar iki šiol man nelemta žinoti
kiek reiksią laiko,
kad atrasčiau pats save.
Metai iš metų kalendoriais sudėliotas.
Peizažas kone tikras –
daug daug čia visa ko,
tačiau žmogaus dar vis neparegiu jame.
Dairaus po kalendorių sankrovą
maždaug kaip šieno kaugę,
bandydamas bent kiek gyviau, jautriau 
pajausti ir save,
kuomet jau nepakanka dvasiai peno
su „Būti“ ar „Nebūti“.
Regis, pešu iš kaugės mažą saują šieno
ir netikėtai atmenu Berlyno sieną,
čia pat, šalia. prie kojų
aplink toliau nevaikščiojant,
tik truputį giliau.

– Giliau? – kažkas it paprašydamas,
kad sau pačiam aiškesnis būčiau.

– Bobule! (močiute), – pratariau,
tačiau šįkart kitaip,
negu tiek daugel kartų taręs,
kad iki šiol mąstau:
ar iš tiesų įmanoma parodyti,
kad iškiliausiai žmonės beatrodantys tuomet
kai dar lopšy, dar kojom nepalietę žemės?
Ar gali būti, kad vėliau,
po metų daug,
kaip pradmenis gražiausio iškilUUUmo,
atgal nelyg naujagimius į lopšį įkelia senatvė,
kad pasidžiaugtum atsiminę savimi
bent valandėlę ŽMOGUMI pabuvę...