Ten, Šklėriuose prie Skersbalės... (1)

Po pusdienio,
pakėlęs tartum knygą kalendorių,
kuris dar vis be įrašų jame,
nedrąsiai, it kažką užmiršęs, čiaudėti pradėjau.
Dėl ko taip? – iki vakaro nesužinau,
nors šitaip čiaudėta ne sykį,
o baigdavosi „muzika“ it sakinys prieš tašką,
vos atsiminus savyje (ar mintyse pratarus) –
taigi bobulė (močiutė) mano,
NETGI iš TEN aplanko savo gerumu,
aplanko savimi,
kuomet nereikia užmerktų akių,
sapnų nereik, kad paregėtume 
bobulę (Marcelę) nelyg gėlės žiedą
bitėms medų kraunantį.
Kartoju: MARCELĖ – vardas šito žiedo,
kuris žydėjo Šklėriuose prie Skersbalės.

Kada tai būta,
te dievai (o gal ir seniai kai kurie?) atsimena,
o aš dar vis kaip bitė prie medaus Marcelės,
ten, Šklėrių sodžiuje, prie Skersbalės
su kalendoriumi, kuris dar vis
be užrašų...

Ar bus?
Taip klaust savęs
kaip pypkę titnagu įkurti nedrąsu.