Apie bagažą ir Naujus

Ir kas sakė, kad esė ne proza?
Apie bagažą ir Naujus

Nori tu ar nenori, priešinies, ignoruoji, stengdamasis užsimerkt prieš kalendorių - o Naujieji ateina ir tiek. Ir visuose miestuose, miesteliuose, kaimuose ir kaimukuose staiposi išpuoštos eglės, kiekviena  vis labiau susireikšminusi, kiekviena stengdamasi savo gimtąsias Pirkirmirmiškes ar Birbirukiškes ištransliuot socialiniuose tinkluose. Kuo reikšmingiau. Tuoj pasipila postai ir sveikinimo koncerto eilės apie laiko trapumą - ir lydosi, byra tarp pirštų, nyksta debesyse, nuteka į jūrą, ištirpsta su sniegu ir visaip kaip utilizuojasi tos minutės…Na kaip ir priklauso prieš metų pabaigą - pamąstyt ir apie savo pabaigą priklauso (taip taip! Ir aš tai dabar darau, čia savo postu eterį teršdama!). Lyg sausio 1 kuo nors ypatingesnė už gruodžio 31. Na, datą rašydama dar kokią savaitę braukysiu trejetą į ketvertą - tiek to skirtumo.
  Na gerai gerai, būkim šventiški - visos eglutės mums kuria šventę, seka pasaką, nukelia į vaikystę. Primena… na kiekvienam ką nors savo primena, bet kad tuoj Nauji, kad tuoj pasipils dovanos, kad reikia, norisi sniego - visgi įtikina. Kas beliko - gera dešimtis dienų ir lipsim per 2024-ųjų slenkstį. Ir tįsiu vėl per tą slenkstį savo pilną “čemodaną”. Na kaip aš be jo? Vis tas pats - nudaužytais kampais, nusitrynusiai dažais, rankena vos besilaiko. Nelengvas toks. Tik kasmet vis perkratomas, perrenkamas jo turinys. Kažką lengva ranka išmetu, kažko atsikratau sunkiai ir kankinančiai. Tuščios vietos nebūna - ir ką nors naujo vis įsimetu. O visai gerai būtų tą menamą metų slenkstį peršokti tik su būtiniausių dalykėlių rankine. Kad būtų tam krepšely tik šviesus ir lengvas tikėjimas, pasitikėjimas savimi ir kitais, ramybė, norėjimas - norėjimas visko, kas miela, gera ir dora. Sunkiausią savo naštą aš jau seniai iš lagamino išmečiau. Išmečiau pyktį. Truputį pavydo išmečiau - nedaug ir tebuvo. Neapykantos neliko. Reiktų nerimą prasijot - o jis vis praslysta, lieka. Baimės trupinukai beliko, bet jie klastingi - kartais kaip mielės cukraus gavusios išbujoja.
  Pasiliksiu atsakomybę - sunki ji, rupūžiokė, bet panešiu. Negaliu be jos, negalima. Telieka draugystė - pakels tave, žmogau, jei išsidrėbt nutarsi. Kaip ir viltis. Taiką noriu įtalpinti. Įterpti tarp visų savo daikčiukų - tarp tikėjimo, meilės, draugystės, vilties.
Ir niekaip netuštėja, nevirsta lengvute rankine mano nešulys - keičiu tik patirtį.
Tad pirmyn - lagaminus į dantis ir braukyt datų paraštėse - iš 2023 į 2024