Prieššventinis

Dar nepuošiau eglutės. Na, anksti, dar ne šventė. Dar išsikvėps tas grožis. Ir šakos nepuošiau. Nes  eglutė visuomet tikriau. Šaka - tai toks ne šeimos simbolis. Geriausia - tikra ir kvepianti, bet kad gaila - neprigyja jos po to iš tų vazonų, neapsigaudinėkim. Tad eglutė bus plastikinė - išlaikysim bent formą. Turinys bus kažkur kitur - gal mintyse. Krūtinėje kamputy labiau į kairę. Ar prisiminimuose? Taip, ten - kur viskas buvo seniai ir jau beveik netikra. Išgryninta, atmetant kas buvo nejauku, nereikšminga ir užpildant malonia geidžiamybe. Tokia pusiau tiesa, atsiminimai su vintažiniais nėrinukais.
Visų skirtingi ir kartu panašūs - viltis, šiluma, laukimas. Ir kartu lengvas kartėlis, kad jau baigiasi, kad ir vėl kasdienybė. Kad dovana ne ta išsvajotoji. Aš paprastai save iškart nuteikdavau, kad iš dovanų po egle nieko gero nebus, nes visi kažkodėl įsivaizdavo, kad saldainiai “Ananasiniai” ir zefyrų dėžutė - geidžiamiausi dalykai… brrr…
Ir ką - gauni tuos zefyrus, nukiši kur toliau ir jokio nusivylimo. Beveik. Nes kažkur ta viltis, kad kažkas atspės tavo svajonę ir nustebins - visgi ruseno.
Vistiek didžiausias džiaugsmas buvo - puošti eglę. Gal tik kokius tris ar penkis žaisliukus pakabindavau, daugiau žiūrėjau ir plepėjau, bet kaip gera buvo iš dėžės atsargiai traukti stiklinius šviesoforus, senius besmegenius, snieguoles, meškučius ir net bumbulus gera. Tokius, atrodo, užsimiegojusius per tuos metus dėžėse. Žadindavau. Prisegdavom prie šakų žvakutes. Ir niekad jų neuždegdavom. Kur ten - šakos vata-sniegu  padabintos. Vėliau vata ir žvakės dingo,  jų vietą užėmė spalvotų lempučių girlianda ir sidabrinis “lietutis”. O aš jaučiausi lyg ką išdavus.  Bet vatinis senis šaltis nedingo, dar ilgus metus pritūpdavo po egle. Vis labiau varganas ir nudriskęs. Nepamenu, kada neberadau. Gal jau su tėvais nebegyvenau?
  Ai, jau noriu šventės! Noriu mažų švieselių naujoviškose papuošimų instaliacijose, žvakės vainike, nykštuko po egle ir kito mažyčio nykštukėlio - ant palangės. Noriu visus minkštus meškučius, šunyčius ir seniukus  sukabint ant šakų - pažadint per metus užsimiegojusius dėžėse. Ant plastikinių šakučių sumaut mažyčius “kankorėžiukus”. Eglutė mūsų jau veteranė, visa susivėlusi, pasiglamžiusi. Tvari be abejonės. Jos bendraamžis mažiausias mūsų sūnus studentas jokiais būdais neleidžia pirkt kitos. Tai jo šiluma, viltis ir laukimas. Galbūt lengvas kartėlis. Ir jis sumaustys tuos mažyčius “kankorėžiukus”, sukabins minkštus šunyčius. Atsargiai išims iš atskiros dėžutės tris stiklinius paauksintus bumbulus. Ateis ir dičkiai vaikai su šeimom. Kaip ir kasmet. Kol mes kartu. Y