Vakaras šiandien lauke žvarbus. Ganau savo juodą mažą draugę ir vėjas smelkia kiaurai rudeninę striukę - taip ir jauti, kad ateina šalta, dygi drėgmė, tiesiog čia ir dabar primindama apie ant kulnų minantį gruodį. Vyras šiandien kažkaip žiūrėjo žiūrėjo į kalendorių ir nušvito - tai gi tuoj diena pradės ilgėt! Ir vasara jau tuoj! Kažkaip nenudžiugino manęs tas netikėtas nušvitimas - vasara juk ką tik buvo... Ką tik. O tai reiškia, kad laikas bėga bėga bėga. Ir vis greičiau, greičiau. Kas buvo vakar, kažkodėl atsideda į kažkokį tolimą atminties stalčiuką, o iš kitų pamirštų stalčių galvas kiša seni prisiminimai, kurie tokie ryškūs, gyvi - lyg tai ir buvo vakar. Kažkoks baugus, gąsdinantis siurealistinis jausmas.
Toks pat šaltas rudens vakaras. Prieš kokius 37- nerius metus. Kolūkis, mes ką tik iškeptos pirmakursės medikės. Aštuoniolikmetės - devyniolikmetės, ne viena pirmą kartą ištrūkusios iš namų. Vienos ir vieni. Bet šį kartą vienos. Šalta, žvarbu, drėgna, bendrabučio nekūrena, ant metalinių lovų atlošų imituoja džiūvimą darbiniai kombinzonai. Labai logiškai ir kažkaip savaime atsiranda keli buteliai raudono vynelio. Turbūt dabartiniais kriterijais net ne vyno, - vynelio. Ką jau radom kaimuko parduotuvėje, tą, vos ne pirmą kartą besijausdamos suaugusios, pirkome. Bet vynas šaltas. Visur šalta... Ir kažkam kilo mintis - verdam grogą. Aš, tiesą sakant, jauna naivi mergaitė iš tėvų namų, nežinojau, kas tas grogas, bet žodis „verdam“ nuteikė viltingai. Kažkas patarė vieną, kažkas kitką, bet iš visų būtinų sudedamųjų dalių turėjom tik vyną. Net puodo nebuvo. Bet buvo kaimas. Geras, senas, draugiškas kaimas. Ir mes, suokalbiškai kikendamos pasileidom per miestelį. Ėjom po kiemus, baladojom į duris ir prašėm gvazdikėlių, kvepiančių pipiriukų, cinamono - nors po kelis, nors po vieną. Šeimininkės priėmė, sušąlusias miesto talkininkes vaišino arbata, sausainiais ir šelpė kas kuo buvo turtingos. Anuomet tokie prieskoniai buvo aukso vertės. Į klausimus, kam mums reikia, vienu balsu atsakinėjom - virsim kompotą. Mat talkininkavom sodininkystės tarybiniame ūkyje prie obuolių skynimo. Sumedžiojom net du puodus - tvirtai pažadėjusios grąžinti. Ir saują gėrybių vynui.
Vynas buvo fantastiškas. Ir tai ne vyno ir juolab ne alkoholio reklama. Tai apie draugystę ir bendrystę. Apie prabėgantį laiką ir jaunystę. Apie tą nepakartojamą jausmą, kai šešios ar aštuonios mergaitės šaltame bendrabučio kambary susisukusios į dekučius metalinėse lovose sėdi aplink garuojantį, pajuodusį emaliuotą puodą kvepiančio karšto vyno. Šaltas rankas šildo spausdamos kas metalinį emaliuotą puodelį, kas valdišką rantuotą stiklinę šilto gėrimo. Ir pasakoja apie save. Nes pažįstamos tik savaitę.