Ypatingas pasimatymas

Kartą vienas jaunuolis pakvietė į pasimatymą. 
Na kaip gi tu nebėgsi, jei jis buvo tobulybių tobulybė. O ir pasimatymas ne šiaip sau. Ne toks apie kokį dabar gavojat. Tikrai čia ne apie tai, ką jūs visi galvojat. O ir pasimatymo vieta labai ypatinga.
Tai gi nuvykstu į vieną iš didžiųjų miestų. Jau beveik pradeda temti. O ir čia neapsieita be nuotykio. Gerai žinau kur eiti. Tik kad būtų greičiau pasinaudoju troleibusu. Bet va išlipu ne ten kur reikia. Dar gerą galą reik paeit. Paspartinu žingsnį. Kažkas žingsniuoja iš paskos.  Atsigręžiu, lyg ir nieko. Einu toliau. Staiga girdžiu: 
- ponia palaukit! Aš labai noriu su jumis nusifotografuot! 
Nustembu. Kas čia taip panoro ir kokia proga? Sustoju ir žiūriu įbedusi akis į keistuolį. O tas keistuolis iš pažiūros gal 15 metų jaunesnis už manę berniokas. Kaip iš katalogo trauktas manekenas. Pagalvojau,  kad visai nieko šalia tokio papozuot. 
Imu ir paklausiu: 
- tai kur norėtumėte? 
- o jūs ir neišsigandot? 
- o ko turėčiau išsigąst? 
- na, kad nepažįstamas kalbina. 
- hmm. Fotografuotis nebijau. 
- o jei patalpinsiu socialiniuos tinkluos? 
- kad mano nuotraukų ir taip visur pilna. 
- o žinote, kad jūs labai graži? 
- na tu ir pasakų princas. 
- man labai patinka moteris didele krūtine. Tik nesupykit. Man vyresnės patinka. 
- o tu eidamas iš paskos ją matei? 
- aš mačiau troleibuse kaip įlipot.
- tai vadinasi sekei mane?
- taip. Tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Tik nesijuokit. Man jūs patinkat. Žinau, kad esu jaunesnis.  Gal galiu pabučiuoti?
- tai jau dabar ne fotografuotis reikia? 
- reikia. Einam ten, prie gražesnės aplinkos. 
- gerai jau. Einam. Aš skubu. 
Nusifotografuojam keletą kadrų kartu ir pavieniui. Ir einam į priekį. 
- o kur jūs einat? 
- į muziejų. 
- tai čia jau netoli. O aš čia pat gyvenu. Gal vėliau norėtumėt susitikt? 
Staiga įbruką savo vizitinę į rankas ir prapuola namo laiptinėje. 

Nieko sau pagalvojau. Prie visko esu pratusi, bet, kad šitaip dar pirmas kartas. Ir nuskubėjau į tą pasimatymą, į kurį buvau pakviesta. 
Tokiose vietose aš visada jaučiuosi laisvai. Ypač kai einu viena. Vos atėjus per duris man iškarto pasiūlo nusirengti. Pasidedu savo daiktus ir einu į salę. Nors rankose vis laikau vizitinę. Tarsi kas būtų  visas mintis sujaukę. Tą akimirką pasirodo jis. Dėl kurio čia ir atvykau. Tas nepaprastai ypatingas žmogus. Su pasigėrėjimu klausiausi jo balso. Po to gėlės, sveikinimai, fotosesijos. Laikas atrodo akimirksniu prabėgo. Visada malonu gauti didžių žmonių autografą. Ir net nesvarbu, kad dovanai palikau vardinį rašiklį. Žinojau, kad jau nespėsiu į paskutinį autobusą. Bet supratau, kad vis tiek privalau grįžti namo. 
Dar kartą pasižiūrėjau į keistuolio duotą vizitinę. O jeigu? Bet ne. Kad ir kokios mintys šmėžavo galvoje,  nuėjau stoties link. Ten greičiau rasiu taksi. Jei kas sužinotų, mane išvadintų paskutine kvaiša aukojančia šimtinę taksi. Tokia jau aš. Negalėjau atsispirti asmeniniam kvietimui ir pasinaudoti sutikto keistuolio pasiūlymu. Už geros valandos jau buvau namie. Dar ilgai negalėjau užmigti. Mintyse sukosi dienos įspūdžiai. Taip ir praėjo tas ypatingas pasimatymas.