Išvakarėse Nebūto (22)

Noriu nenoriu,
tačiau, deja, vis pamanau, 
kad šitokie regėjimai
ne iš sveikos galvos,
betgi (ir vėl „deja“)
vaizdai dėl to nenyksta.
Bandžiau palikti juos, užmiršti, nežinoti
nepaisant, kad tarp jų
ir šv. Rapolo (arkangelo) bažnyčia
viršum Neries pakilusi, 
judri, gyva, baltuojanti kaip gulbė,
nors be sparnų,
bet tarp dangaus ir upės.

Neįkalbu jos grįžti atgalio
į vietą, kur ji buvusi anksčiau,
prieš šimtmečius jai pamatus išklojus,
o ir eilėraščio prišaukti nesigauna,
bet tai ne nuoskauda - - -
kuomet žiūriu į reginį,
kuris neįtikėtinai iškalba save per žodį,
daugiau kaip du kart du (2x2) nebūna.
Žinau, jaučiu ir suprantu:
kuomet va šitokioj dalioj esu,
nei prozos, nei poezijos nereikia –
iš žemės keliasi dvasinga gyvastis,
kurios  įvardinti lig šiolei neišmokau,
betgi ...

Matyki ir girdėk, Prany,
kadais virš Šnipiškių giedojęs vyturys
vėl danguje.
Tuomet virš lauko jis,
virš lizdo (gūžtos) savo
dabar gi Vilniaus miestas po sparneliais jam,,
o Rapolo bažnyčia
tarytum lenktyniaujanti su juo...

Nesistebiu, tačiau
neleiski, Dieve, tart, kad pavargau,
neleisk apželti užmarštim sodriau negu barzda.
Net patikiu, kad ir sapnai 
tokių stebuklų neregėję.
Ir vėlgi – ar nenuostabu,
jei iš tikrųjų taip?

Lig Biblijos man irgi per toli,
kad apžvalgyčiau, kaip tokie dalykai atsiranda,
palikęs burtus, pasakas
po Nežinią kapstausi,
suskatęs raštais rodyti į ją, 
didžia raide įvardijęs, o būtent: N.
Per ją nepailsėdamas tikiu
kiek daug žmogaus NEŽINIOJE talpinasi stebuklų.
Nors virpulys, nelyg girtuoklis
po kūną šlaistosi kvailybėms iškalbėti,
bet...  gal pakaks? gana?
Ar ne geriau palaukti tyloje,
kol prasiskverbusios pro delno odą 
bent Kuršių marios subanguos...

Oi - ne! Neskubinu aplenkt Napoleono
iš Vilniaus nešančio Onos bažnyčią,
tačiau (o taip!) džiugu man jausti,
kad štai kažkas ir vėl iš Nežinios lukštenasi
dar negirdėto, nematyto.