Pri-sik-ėlę

Mano kūnas yra celė
Kurioje nuolatos kas nors juda

Kai jau manau kad miegu
Girdžiu kaip plaka širdis

Kai noriu negirdėti
Mintys pačios plepa tarpusavyje

Labas kaip gyveni?

Kasdien gyvenu
Tik viena diena mažiau

Kartais atrodo jog nesu
Arba esu
Tik truputį daugiau

O dar ta nesibaigianti
Kiekviename žingsnyje
Pasirinkimų matematika

(Kartais kai gyvenau pastate
Londono vidury kuriame buvau
Tik aš vienas su savimi
Ir būdavo tamsu
Vaikštinėdavau su žibintu tamsoje
Ir įsivaizduodavau jog vienu metu
Pasigirsta klyksmas ir atsidaro visos
Pastato durys
Tuo metu klausydavau Edgar Poe novelių
Bet tai nutikdavo nebent sapnuose)

(Kartais kartu sapnuodavom jog esu ant
Pastato x stogo ir vėjas užtrenkia duris
Karštą vasaros dieną
Bang
Ir ten kadangi nėra kur pasislėpti
Pats tampu truputį saulė)

(To pastato skrandyje pačioje gelmėje
Su šimtais metalinių lentynų kurias
Užliedavo vanduo
Braidydavau pelėsių kvapas
Iki šiol gyvena mano plaučių palėpėje)

Ir norite tikėkite norite ne
Ten kurį laiką gyveno Čerčilis
Ir Maunbatenas ir aš
Ir mes visi ten gyvename
Su mirusiais
Ir tais kurie save vadina gyvais

Miego varnas išplešia dar vieną akį
Ir girdžiu
Karrrtosimės ryt