Išvakarėse Nebūto (11)

Iš kur tokia mintis,
kad vyturį glaudžiu prie Vytauto,
nors neatrodo,
kad į sakmę taikausi ateiti,
tačiau – nei šypsenos dėl to,
nei menko juoko, ir nieko,
kas keltų mano rankos pirštą
į smilkinį sau pastuksenti:
– Prany, Prany...

Brangymetis Savęsp šalelėj, kad
ką bepaimčiau į rankas,
ką beišgirsčiau mintyse,
nesutelpa į vertę auksu padiktuotą.
Kojos kulnu į gatvės grindinį 
išgręžti lizdą vieversies bandau.
Žinau, kad jam ant cemento nebūti,
tačiau nėra jėgų
kurios nupeikt gebėtų tokį darbą,
nėra kvailių, kurie, užbaigus jį,
savęs lizdan neįsikeltu.

Ką tart daugiau,
kai taip tylu, tylu, tylu,
kad nežinau iš kur ir kaip,
griaustinis vaikščioja po dvasią.
Anas, dar iš laikų,
kai Vytautas Didysis 
Vilniaus pirkliui Šnipiui (Povilui)
žemių dovanojo (Šnipiškes).
Kartu su vyturiais, beje.

Ir paregiu,
kaip skeliasi ugnelė iš širdies:
nebūk begluzdis (besmegenis),
tiek daug tarnų aplink tave, karalių.
Kažin, ką veikai jie?

O kojos kulnas vis giliau, giliau
į gatvės grindinį.