Ryto debesis virš seno namo

Jis žvilgčiojo vogčiom
pro siaurą rąsto plyšį.
Vidun, kur seną stalą klojo kaži kada pageltusi
“Tiesa” 
Toks lengvas, baltas ir panašus į naivų
šunį.
Ir dar kvepėjo obuoliais.

Praleido naktį nuodėmingą
Įklimpęs į obels
viršūnę
ir karūnuotas ryto spinduliais.

Paika jaunystė brandą žilą
bandė šnekint,
žadint,
bet kiekvienam skirta sava
tiesa.
Tau ryto obelys pašėlę.
Kažkam - tik likusi pilka
vėsa.